Didelių ir labai didelių karšių paieškos
Laimikiai, kuriuos mes žiemą neretai išdidžiai vadiname karšiais, dažniausiai tėra tik šios rūšies žuvų jaunikliai, geriausiu atveju – paaugę puskaršiai ar kartą-du išneršę karšiokai. Kita vertus, vasarą irgi tų tikrųjų karšių, kuriuos meškeriotojai praminė „ližėmis“, pagauname tik nedaugelyje ežerų. Išimtis yra didžiosios upės, ypač Nemunas, Kauno marios, Kuršių marios, bet dabar straipsnis apie karšių žūklę žiemą ir šias žuvis mes gaudysime stovinčiuose vandens telkiniuose.
Kažkada, kuomet verslinė žūklė ežeruose klestėjo, o vietinių kaimų brakonieriai galėjo nebaudžiami kasdien mirkyti tinklus, karšių populiacija buvo labai smarkiai praretinta. Tačiau uždraudus verslinę žūklę, padidinus baudas už brakonieriavimą ir pan., karšiai, pasak ichtiologų, po kokių 5 metų „atsigavo“.
Kita vertus, į kai kuriuos ežerus, vandens saugyklas buvo prileista daug karosų, kurie sudarė nemenką konkurenciją karšiams. Sidabriniai karosai itin išplito Kauno mariose, nes kažkada mūsų žuvininkai pasielgė itin „protingai“ – vykdydami numatytus planus visiškai nepaisė ichtiologų nuomonės ir leido į Kauno marias, į dalį ežerų karosus vien todėl, kad reikėjo jų tenai priveisti numatytą kiekį apskritai žuvų, o rūšis šiuo atveju buvo antraeilis dalykas.
Gal geriau jau būtų niekada tų karosų nežuvinę, jie ir taip baigia užkariauti visus vandens telkinius – veržiasi iš Azijos kilusios žuvys į upes, ežerus, tvenkinius lyg kokie Čingischano palikuonys, kartu išstumdami ir aborigeninę rūšį – auksinius karosus, kurie mūsų vandenyse jau tampa retenybe. Tačiau grįžkime prie karšių.
Aš išties pradingo didieji karšiai?
Šiuo metu mūsų ežeruose didelių karšių pakanka, pasak mokslininkų, rastume net ir tokių, kurie sveria po 4–5 kg (!), bet meškeriotojai jų paprasčiausiai nepagauna. Arba pagauna, bet nedaugelis žvejojančių ir labai nepuola tuo girtis.
Man sunku spręsti, kaip yra iš tiesų, neišvedinėsiu kažkokių teorijų, bet darsyk pacituosiu mokslavyrius bent jau nurodydamas, kur tų milžiniškų karšių galima rasti.
Kaip sako ichtiologai, karšių populiacijos ežeruose yra labai skirtingos ir tikrai daug kur šios žuvys niekada neužauga didelės. Na, ne visai smulkios, nekalbu apie nykštukines formas, tačiau nepasiekia savo optimalaus dydžio. O visa esmė tame, kad tuose vandens telkiniuose karšių tiesiog per daug, mitybinė bazė menka, trūksta plėšrūnų, kurie dar Č. Darvino sugalvotos natūralios atrankos būdu suėstų dalį „perteklinių“ karšiukų, kad likusieji sočiai maitintųsi ir augtų iki tokių gabaritų, kokius jiems Motina Gamta į genus įrašė.
Todėl didžiuma didžiųjų karšių, kol rašau šį straipsnį, niekieno nesužvejojami laisvai sau plauko po Žeimenos ežeryno ežerus. Taip, būtent ten esantys gilūs, skaidrus bei didesnio ploto ežerai yra ta tikroji mano minėtų „ližių“ Meka, nors pasitaiko stambių karšių ir kituose panašios struktūros ežeruose. Man netgi pavardijo keletą, teiravausi: Plateliai, Dusia, Dringis, Almajas, ypač išskyrė Drūkšius. Turėkite omenyje, kad kalbu apie stambius egzempliorius, kokių kai kurie žvejai gyvenime ne tik sumeškerioję, bet gyvai net nematę. Paaiškino kodėl ten, o ne kur kitur jie ypač stambūs užauga.
Visų pirma šiuose ežeruose susipina keletas palankių veiksnių: mažas karšių tankis, didelės gelmės, gera mitybinė bazė, skaidrus vanduo. Visos jos tarpusavyje, kaip ir sakiau, susijusios. Netgi tas vandens skaidrumas turi racijos, kadangi plėšrūnai mikliai išgaudo tokių ežerų smulkmę, įskaitant, suprantama, ir dalį mažesnių karšiukų. Bet karšių „aukos“ atsiperka tuo, kad visokios kuojos, plakiai ir pan., grobuonių naikinami sparčiau ir didesniais kiekiais.
Patys didžiausieji karšiai plaukioja labai giliai, jie migruoja, dažnai keičia savo buvimo ir maitinimosi gylius, tad mūsų meškeriotojams jau vien tai yra problema – sunku pasiūlyti masalus, sudėtinga aptikti geidžiamų žuvų būrius.
Visiškai kitaip yra sekliuose dumblingesniuose ežeruose, kur karšių daug, bet jie geriausiu atveju pasiekia poros kilogramų dydį. Čia karšiai gerai kimba žiemą ir vasarą, kadangi šių žuvų kiekis didelis, nesunku juos rasti, patogu žvejoti ir t. t., ir pan. Todėl tokia gaida ir pradėjau šį straipsnį.
Tiesa, kaip atskirą vandens telkinį reikėtų įvardyti Kauno marias. Nors ir sakiau, kad mariose karšiams didžiulę konkurenciją sudaro sidabriniai karosai, visgi karšiai atsilaikė, gal prisitaikė prie įsibrovėlių, nes kurį laiką gerokai apmažėję stambių plačiašonių laimikiai meškeriotojų skiaurėse vėl po truputį ėmė didėti. Galbūt tai ir dėl to, kad Kauno marių žuvintojai pastaraisiais metais jau nebeleidžia karosų.
Beje, atkreipkite dėmesį, kad šis vandens telkinys patiria turbūt didžiausią žvejų „presingą“ Lietuvoje, bet didelių karšių visgi pagaunama ir, palyginti su dauguma ežerų, gana daug. Tai tik patvirtina mano išsakytą mintį, kad gelmės ir šių žuvų nuolatinė migracija gelbsti jas nuo meškeriotojų kabliukų. O karšiai čia užauga didelį ir dėl to, kad Kauno marios (na, tik nespjaukite į šulinį) nuolat papildomos sterkais, lydekomis. Nors sakome, kad plėšrūnų tuose vandenyse trūksta, bet ne tiek, kiek kitur, juolab žvejo maniera yra kalbėti darant plačius rankų mostus...
Palyginimui galiu pasakyti, jog Kauno ar Kuršių marių karšiai 200 g svorį ir 20–22 cm ilgį pasiekia po 5 metų, o kai kuriuose ežeruose tokios pat masės ir panašaus dydžio žuvys būna tik sulaukusios 6–8 metų. Tokio dydžio karšiai jau gali neršti.
Žiemą praverčia ir echolotas
Aptarinėdamas karšių migracijos ypatumus visais metų laikais pačių įvairiausių tipų vandens telkiniuose, labai išsiplėsčiau. Dabar žiema, pagal kalendorių – viduržiemis, nors rašant šį straipsnį oras labiau primena pavasario pradžią, ir skaitytojams veikiausiai pravartu žinoti kaip šios žuvys elgiasi šaltuoju metų periodu. Oro sąlygos tampa vis sunkiau nuspėjamos, o tai meškeriotojams tikrai ne į naudą.
Kadangi esu ne tik žvejys, bet ir buvęs žvejybinio žurnalo redaktorius, turėjau ir tebeturiu išskirtinę galimybę anksčiau nei kiti meškeriotojai sužinoti daugumą su žvejyba susijusių naujienų. Nevedžiau ir nevedu kažkokios specialios statistikos, tačiau įvykiai, faktai, tendencijos vis tiek išlieka atmintyje.
Kad ir tai, jog maždaug keturi penktadaliai visų pagautų didžiųjų karšių (3 kg svorio ar didesnių) atitenka žvejams, kurie gerai pažįsta konkretų vandens telkinį ir jame jau daug metų meškerioja. Išimtis įmanoma tik Nemuno žemupyje, kur kartais net ir visiškam diletantui gali pasisekti labiau nei patyrusiam žvejui. Ypač garsiuoju pavasariniu karšių migracijos laikotarpiu ar vasaros pabaigoje–rudens pradžioje. Tačiau ežeruose, net ir Kauno mariose tokių atsitiktinumų pasitaiko labai retai. Dar mažiau jų būna žiemą.
Turbūt iškils klausimas, kodėl kalbėdamas apie stovinčio vandens telkinius, miniu Kauno marias, bet beveik nekalbu apie Kuršių marias, kadangi čia pagaunami bene stambiausi mūsų šalyje karšiai. Kuršmarės, mano nuomone, yra labai savitas vandens telkinys, jo ne iš tolo negalima lyginti su vandens saugyklomis, juolab su ežerais. Kauno marios turi daugiau panašumų, kita vertus, juk Kuršių marios priskiriamos prie apysūrių vandenų...
Įdomu tai, kad daugeliu atvejų meškeriojant karšius žūklės įrankių kokybė beveik neturi jokios reikšmės, ir vietiniai žūklautojai praktiškai visada nušluosto nosis atvykėliams jei ne karšių kiekiu, tai bent jų gabaritais. Beje, iš toliau atvažiavusiems žvejams siūlyčiau žiemą, o ir šiltuoju metų laiku, naudoti echolotą, jis bent kažkiek padeda orientuotis didelių vandens telkinių platybėse.
Kodėl paprastas kaimo meškeriotojas „apgaudo“ šiuolaikiškiausia žūklės įranga apsiginklavusį atvykėlį dar kalbėsiu, o dabar bandykime pasižiūrėti, ką karšiai veikia po ledu.
Gero kibimo grafikas
O po ledu karšiai, suprantama, kad maitinasi. Ne taip aktyviai, kaip kitais metų laikais, nes šaltame vandenyje sulėtėja jų medžiagų apykaita, tačiau tuščią skrandį vis tiek stengiasi kuo nors užkišti. Šių žuvų poreikis ieškoti maisto sutrumpėja perpus ar trigubai, bet ir diena dabar trumpesnė, tad iš esmės meškeriotojai šviesųjį paros metą gali išnaudoti taip pat produktyviai, kaip ir vasarą.
Nepaisant to, jog žiema, karšiai lieka ištikimi savo įpročiams ir maždaug nuo 12 iki 14 val. skelbia „pietų pertrauką“. Ne sau, žinoma, bet žvejams. Gana dažnai jie aktyviausi būna vos prašvitus arba prieš sutemas, todėl kai kurių žuvautojų nuostata žiemą ilgiau pamiegoti ar vynioti meškeres saulei slepiantis už medžių nėra teisinga. Kaip rodo praktika, būtent tada ir užkimba didžiausi šios rūšies egzemplioriai. Skirtinguose vandens telkiniuose jų maitinimosi grafikas gali šiek tiek skirtis, bet tokia yra bendra tendencija.
Tikėdamasis karšių, aš ant ledo užlipu dar visai tamsoje, išsigręžiu eketes, pasijaukinu ir laukiu, kol bus galima įžiūrėti sargelį. Kartais žuvį ištraukiu beveik intuityviai, nes pernelyg tamsu, kad galima būtų tvirtai spręsti, judino ji masalą ar ne. Labai retai būna, kad kimbant ankstyvajam karšiui sargelis akivaizdžiai tai rodytų. Netgi jei laimikis ir tikrai stambus, o eketėse kelias dienas iš eilės buvo jaukinama. Vakaro prietemoje karšiai ryžtingesni, nors irgi ne visada.
Visgi žiema šiek tiek pakoreguoja karšių mitybos grafiką. Vasarą ar rudens pradžioje gana dažnai pasitaiko, kad anksti ryte kibusios žuvys aprimsta, o apie 10–11 val. vėl trumpam suaktyvėja. Tokiu laiku dažniausiai pagaunamas vienas ar keli stambiausi tos dienos karšiai.
Poledinėje žūklėje taip nutinka itin retai. Šiuo metu kibimas slopsta palaipsniui, sargelį karšiai kilnoja (tai yra tipinis šių žuvų kibimo požymis, panašiai kaip ir gaudant plūdine vasarą – plūdė ne nyra, o kyla iš vandens) vis vangiau, kol visai nustoja kibti. Tačiau jie gali pasitraukti nuo eketės ir pačiu tinkamiausiu žvejybai laiku, kiek laiko aktyviai kibę, paprasčiausiai nuplaukti kur nors toliau. Ir taip, beje, atsitinka gana dažnai.
Todėl gaudant karšius verta išsigręžti keletą ekečių maždaug 7–10 m atstumu viena nuo kitos šachmatine tvarka išilgai kranto linijos arba, jei žuvaujate toli nuo kranto, ties tikėtinu duobės šlaitu, povandenine aikštele, žodžiu, netoli tos vietos, kur gali maitintis žuvys. Eketes reikia gręžti vos atėjus, o ne žūklės metu. Ne tik todėl, kad į jas reikia iš anksto pripilti jauko, bet dar ir dėl to, jog stambūs karšiai neigiamai reaguoja į pašalinius garsus ir stengiasi sprukti iš tos vietos. Nesvarbu, kad žuvys laikosi ten, kur gilu, jos jaučia traškantį ledą ir mato, kaip virš jų staiga vandenį praskrodžia šviesos srautas.
Visiškai nėra reikalo eketes užpilti sniegu, tačiau tik tuomet, kai jos būna seniai išgręžtos. Todėl ir senos skylės lede dažnai būna sėkmingos jau vien dėl to, kad žuvys prie jų spėjo įprasti. Kita vertus, neatmetu prielaidos, jog čia karšius kažkas gausiai jaukino dieną ar dvi prieš man pradedant žūklę. Gręžti eketes dar neprašvitus yra racijos, kadangi po jomis esantis vandens sluoksnis, dugnas apšviečiamas pamažu, natūraliai. Kai smarkiai šąla, patartina neleisti skylėms pasidengti storu ledu ir kas valandą–dvi jį pašalinti, kai sninga – iš vandens išgraibyti sniegą.
Nuo karšio dydžio priklauso ir žūklavietės
Kaip ir dauguma karpinių žuvų, karšiai žiemą itin mėgsta laikytis ties įvairiais dugno nelygumais. Tvenkiniuose tai buvusio upelio vaga, ežeruose ir upėse – gilesnės duobės. Labai dideliuose bei giliuose ežeruose, karjeruose, kur nėra ilgų priekrančių atabradų ir dugnas jau netoli kranto staigiai gilėja, plačiašoniai ieško reljefo pakilimų, t. y. savotiškų povandeninių salelių, ir aplink juos dairosi maisto. Tačiau šios žuvies kūno sandara – platus kūnas ir apačion nukreiptos žiotys lemia tai, jog jai reikia šiek tiek daugiau dugno erdvės, nei, tarkim, kuojai ar plakiui. Noriu pasakyti, kad labai status su nedideliais horizontaliais iškyšuliais šlaitas nėra geriausia maitinimosi vieta, kuri tiktų dideliems karšiams.
Jiems daug labiau patinka bent keliolikos metrų pločio aikštelės, idealu, jei jų yra keletas įvairiuose vandens sluoksniuose (1 pav.). Tai suteikia galimybę karšiams pasirinkti aukštesnį ar žemesnį dugno lygį, kadangi priklausomai nuo oro sąlygų, slėgio, kas lemia ištirpusio deguonies kiekį įvairiuose vandens sluoksniuose ir įvairūs smulkūs gyviai, kuriais minta žuvys, nevienodai pasiskirsto vandens storymėje.
Nenagrinėjant konkretaus telkinio, galima pasakyti, jog didžiausia tikimybė aptikti karšių ganyklas yra ne pačioje giliausioje vietoje, bet kur nors apatiniuose duobių, griovių, upelių vagų, povandeninių kalnelių šlaitų iškyšuliuose. Kadangi stambiais karšiais garsėja daugiausia gilūs ar bent jau vidutinio gylio ežerai bei tvenkiniai, optimali gelmė, kuriame maitinasi šios žuvys, yra 5–8 m. Tačiau šis gylis yra labai subjektyvus ir priklauso nuo bendro deguonies kiekio telkinyje bei metų laiko, taip pat nuo konkretaus vandens telkinio vidutinio gylio.
Nors vėlgi – metų laikas gali nieko nereikšti, kuomet žiema yra tokia kaip šįmet. Žiemos viduryje Kauno mariose karšius gaudytume sekliau, o dabar jie kimba iki 10 m gylyje.
Žiemos pradžioje karšiai plaukioja bene giliausiai. Spustelėjus šalčiams, ypač jei yra daug sniego, nepratakiuose dumblėtuose ežeruose gan greitai pasijunta deguonies stygius ir žuvys, kitaip nei tvirtina kai kurie žvejai, ne leidžiasi į gilesnes vietas, bet kyla aukštyn. Dabar ši vidutinė optimalaus gylio riba sumažėja iki 3–5 m. Tačiau dar kartą pabrėšiu, tai tėra tik bendros tendencijos, o ne taisyklės konkrečiam ežerui ar tvenkiniui.
Pavasarėjant, kuomet ledas po truputį dienomis pradeda tirpti, o pakrančių sniegas pažliunga ir pavirtęs vandeniu papildo deguonimi telkinį, dauguma žuvų veržiasi arčiau krantų. Dabar ir vanduo čia šiltesnis, ima intensyviau daugintis įvairūs smulkūs organizmai, iš gilumų į seklumas patraukia kai kurie vandens vabzdžiai bei jų lervos. Taigi, seklesnėse vietose ir šilčiau, ir deguonies daugiau, ir maisto netrūksta.
Karšiai į tokias permainas reaguoja taip, kaip ir bet kurios kitos žuvys. Bet į nendrynus, švendrynus ar visiškai atitirpusias seklumas jie neplaukia, kaip tai daro plakiai, kuojos, raudės, o laikosi kur nors netoli tų vietų, ties aukštesniąja duobės, vagos, kalnelio šlaito riba. Pasitaiko retų išimčių, kuomet poros kilogramų plačiašoniai užkimba vos pusmetrio gylyje, prie pat iš po ledo kyšančių nendrių stiebų. Visgi dažniausiai jų būna 2–4 m gilumoje, vakarop jie gali leistis ir dar giliau. Visa ši žiemos migracijų tendencija pavaizduota 2 pavyzdyje.
Visa tai, ką dabar rašiau, būdinga karšiams, kurie, kaip esame įpratę, maisto ieško knisdami dugną ir plauko visai prie pat jo. Tačiau įmanoma situacija, kuomet šios žuvys laikosi virš duobės kažkur viduryje vandens, tartum kuojos ar aukšlės. Ne arčiau paviršiaus, ne prie pat dugno, bet visgi pakilusios virš jo 3–5 m ar daugiau – tai priklauso nuo bendro telkinio gylio. Įdomiausia, jog karšiai čia ir maitinasi. Ne retkarčiais, bet praktiškai didesniąją žiemos dalį. Tai išskirtinis atvejis, kurį lemia vandens telkinio pobūdis: taip šios žuvys elgiasi, kai telkinys labai gilus su itin dideliu kiekiu povandeninių labai stačiais šlaitais kalnelių ar gilių neplačių duobių.
Galbūt pas mus yra ir tokių ežerų, bet visgi tai būdingiau nenatūraliems telkiniams – smėlio ar žvyro karjerams. Plačiašoniai čia daugiausiai minta įvairiais žiemą judriais vėžiagyviais: šoniplaukomis, dafnijomis ir pan., kurie plaukioja, kas ir vėl priklausomai nuo meteorologinių sąlygų bei deguonies kiekio, tam tikrame aukštyje nuo dugno. Tiesa, tokiuose telkiniuose karšių gali būti gana daug, bet stambių egzempliorių vargu ar pagausite.
Kai kuriuose vandens telkiniuose gana ryškus skirtumas tarp „tikrųjų“ karšių ir puskaršių dažniausiai lankomų maitinimosi vietų. Iš pirmo žvilgsnio jos lyg ir labai panašios, tačiau taip tik atrodo, kadangi didesniame gylyje mes vargu ar galime kaip nors patikrinti dugno pobūdį.
Mažesnieji karšiukai kartu su plakiais laikosi ten, kur telkinio reljefas kietesnis: žvyruotas, su smėlio ar molio priemaišomis. Kartais jie netgi nevengia ilgiau užsibūti akmenuotuose plotuose. Smulkių karšiukų neretai pagaudavau ir smėlėtuose ruožuose, bet tik ten, kur gausu augalų. Didesnieji egzemplioriai irgi gali sukinėtis ties kietu žvyruotu dugnu, tačiau tik tada, jei ten yra daug dreisenų. Nors tipinėse stambiųjų karšių maitinimosi vietose visada gausu dugno nuosėdų, nevengia jie ir smarkiau uždumblėjusių (ypač upėse ir tvenkiniuose) plotų, tačiau šie – tik laikinos didelių karšių ganyklos. Labai geri ruožai ten, kur dugne yra šiek tiek žvyro ir didesnė dalis molio.
Būna, kad tolyn ir gilyn į ežerą ar tvenkinį nusitęsusioje priekrantėje, o tai būtų iki 10–15 m vandens juosta žiūrint nuo kranto, netikėtai užtinki nedidelį plotelį, kur visą žiemą nuolat galima pagauti nemenkų karšių.
Vieta lyg ir nelabai išskirtinė, nors apsižvalgius čia galima pastebėti vieną esminį dalyką – kranto linija truputį įlinkusi, o išilgai jos nutįsusi nendrių juosta siauresnė arba šių augalų apskritai nėra. Jei sniego daug, krante kažkokių ypatingų pokyčių neišvysi, bet kai pusnys negilios, matyti griovio ar upelio kontūrai.
(3 pav.). Šis intakėlis gali būti ir visai nedidelis, siauras, tačiau taip atrodo tik žiemą. Galbūt pavasarį tirpstant sniegui ar kitais metų laikais smarkiai nulijus, toks griovelis gerokai įsiputoja ir į telkinį atplukdo dumblo ar kitokių minkštų nuosėdų. Ilgainiui ties juo išsikiša dugno liežuvis, už kurio yra vienodai gilėjantis staigesnis ar lėkštesnis nuolydis. Beje, geriau – lėkštesnis. Šis šlaitas irgi apneštas nuosėdomis, o tai labai patinka karšiams. Ypač verta čia patykoti stambių karšių per atlydžius, pavasariop, nors, kaip sakiau, tai gali būti viena pastoviausių jų maitinimosi vietų.
Ne kartą esu minėjęs, kad priekrantės gylio kitimus galima atspėti pagal kranto reljefą. Artėjant pavasariui karšiai vis dažniau priartėja prie kranto, ir ten, kur matyti vos ne tiesiog į vandenį besileidžianti kalva, ryškėja aukštas šlaitas, tikėtina, jog bus staigesnis ir dugno pagilėjimas, o tokiose vietose gali sukinėtis karšiai. Labai gerai, jei toks kranto pakilimas apaugęs tankiais lapuočiais, nes tai ženklas, kad dirva derlinga ir kažkiek juodžemio su polaidžio vandeniu patenka į telkinį bei sudaro minkštų nuosėdų sluoksnelį. Jį papildo ir rudenį į vandenį nukritę medžių lapai.
Vandens augalais užžėlusios tolyn į pakrantę įsiterpusios seklios ežerų ar tvenkinių įlankos – netikusios vietos didelių karšių paieškai. Čia jau pernelyg dumblėta, trūksta gylio, o kartais – ir deguonies. Tačiau ties riba, kur tokia įlanka baigiasi ir dažniausiai dugnas sminga žemyn, jis būna kietesnis. Ir jei šis reljefo nuožulnumas nėra pernelyg staigus, karšių čia beveik visada esti. Didelių ar mažų – tai jau kitas klausimas.
Stambiai žuviai reikia sočiai užkąsti
Meškeriodami karšius žvejai tikriausiai pastebėjo, kad patys mažiausi, „delniniai“, karšiukai dažnai kimba pramaišiui su plakiais, kartais ir kuojomis bei raudėmis. Tai lemia vienodas ar bent jau labai panašus racionas. Kol plačiašoniai dar nėra sulaukę brandaus amžiaus, didesnę jų maisto dalį sudaro smulkūs vėžiagyviai, vabzdžių lervos, ypač uodo trūklio, nemažai jie sunaudoja ir augalinės kilmės patiekalų.
Sulig kiekvienais metais karšiai prisitaiko rasti bei ėsti stambesnį maistą, patys didžiausieji itin vertina moliuskus, dažniausiai – dreisenas. Dviejų kilogramų ir stambesni plačiašoniai verčiau prarys dėlę ar mailių, nei paragaus vegetariško maisto. Todėl karšiai-kanibalai nėra tik žvejų fantazija, nes didieji bronzažvyniai kartais tikrai neatsisako smulkaus mailiaus. Pagauti juos spiningu – ne tokia jau retenybė, aš pats tikslingai bei sėkmingai žvejojau karšius mikromasalais. Mažesniųjų šios rūšies žuvų racionas mažai kinta ištisus metus, bet sulaukę solidesnio amžiaus jie tampa išrankesni maisto kokybei, stengiasi prisitaikyti prie sezoninių pokyčių, ieškodami sotesnio ir kaloringesnio užkandžio.
Toks maisto pasirinkimas lemia ir šių žuvų žūklės dėsningumus. Prisigaudyti daug smulkių puskaršių net ir žiemą nėra labai sudėtinga, tačiau sužvejoti tikrai stambų plačiašonį pavyksta nelengvai. Jei karšius palygintume su žmonėmis, tai galėtume sakyti, jog „delniniai“ karšiukai yra tartum vietoje nenustygstantys vaikai, kurie laksto dideliu būriu, kaskart sugrįždami prie tų pačių pamėgtų vietų. Tikrai įmanoma, kad kur nors šalia jų yra ir didžiųjų karšių, kurie lyg solidūs dėdės niekur neskuba ir viską daro apgalvotai. Ir vienų, ir kitų maitinimosi plotai neretai sutampa, bet smulkių karšiukų daug, jie ne tokie atsargūs, tad ir papuola pirmieji (arba vien tik jie) ant kabliuko. Dideli karšiai plauko patikrintais maršrutais, vienoje vietoje jie gali išbūti nors ir visą dieną, jei tik ten yra jų mėgstamo maisto ir oro sąlygos nesikeičia.
Todėl galima stebėti įdomų vaizdą, kuomet vienas ar du žvejai nesitraukdami iš vietos sugeba suvilioti keletą labai svarių karšių, o iš visų pusių juos apgulę kolegos tenkinasi tik gerokai smulkesniais puskaršiais. Anksčiau aprašytas būdas, kur siūloma išsigręžti keletą ekečių ir pakaitomis bandyti gaudyti jose, tinka, jei žvejosite smulkius ar vidutinius karšius (kai kam ir kilogramas jau rekordas!), arba tada, kai stambiųjų plačiašonių kibimas nutrūksta dėl pakitusių oro sąlygų. Tuomet jie galėjo pakilti aukščiau ar nusileisti giliau.
Šiaip jau rekordiniai karšiai dažniausiai „išsėdimi“ nesitraukiant iš vietos, metodiškai juos jaukinant ir bandant įsiūlyti masalą, keičiant avižėles. Tik nesitikėkite „prilupti“ jų visą krūvą. Papuls vienas ar du, bet užtai kokie! Na, jei trys ar daugiau, tą dieną turbūt prisiminsite visą gyvenimą.
Ir dar. Giliai smulkių karšiukų pasitaiko retai. Tačiau kokia tai gelmė, priklauso nuo konkretaus vandens telkinio, nuo jo bendro vidutinio gylio.
Vėl tenka prisiminti garbaus amžiaus kaimo meškeriotojus. Sėdi koks nors kailiniuotas senolis vienoje vietoje lyg įkaltas, cigaretę po cigaretės dūmija, bet nepagauna nieko. Kitą dieną jis ir vėl ten pat. Ir vėl grįžta namo tuščias.
Tokius žvejus paprastai palydime pašaipiais žvilgsniais: „Ir ką jis ten gali pagaut, pažiūrėk, kokio storio jo valai, kokios stambios avižėlės, įrankiai – prieštvaniniai“. Kurgi ne, juk tu nešiesi laimikį – keliolika šimtgraminių karšiukų, o gal net vieną kitą puskilograminį turi į dėžę įsimetęs. Visai kitaip reaguoji, jei pamatai šalia to senolio ant ledo numestus kelis 2–3 kg karšius. Tuomet visas išdidumas dingsta: „Gal galima prasigręžti eketę šalia?“ Nemanau, jog senolis prieštarautų, nors, kaip sakiau, „birbinant“ storą ledą galima ilgam ar net visai išbaidyti atsargias žuvis. Bet taip pat nemanau, kad tau pasiseks. Devyniais atvejais iš dešimties – tikrai ne.
Dar įdomiau būna, kai pamatai, jog senolis ant avižėlės (kokia ten avižėlė – tai jau tikra aviža!) kabliuko mauna ne trūklio lervutes ar mažyti tešlos gumuliuką, o visai nemenką mėšlinį slieką. „Fantastas...“ Nieko panašaus, žmogus gaudo tikslingai ir jam ta smulkmė, kurią daugelis iš mūsų vadina karšiais, visai nerūpi. Pavasariop sugundyti stambų plačiašonį slieku galima taip pat sėkmingai kaip ir trūkliukais ar kitais masalais, o ir visokiausi neūžaugos neįkyri. Didelė avižėlė solidaus karšio, jei jis alkanas, nebaido, o storas valas yra garantas, kad užkibusi žuvis bus įveikta.
Kiek kartų aš dėl pernelyg plonos gijos esu „nudegęs“! Žiemą aplink eketę tupinėti ir šiaip šalta, o jei dar nekimba... Guodžiuosi: „Plonesnis valas, vis kas nors užkibs, vis smagiau... Na, o jei masalą čiups didelis karšis, gal kaip nors išsitrauksiu“. Tačiau dažniausiai būna ne visai taip, kaip planuoju: kimba smulkmė, kartais ir stambus karšis avižėlę prarija, bet taip ir pasilieka po ledu... Tuomet kitą kartą bandau toje vietoje žvejodamas naudoti storesnį valą, tačiau neturiu tiek laiko ir kantrybės, kaip tas senolis, prie vienos eketės kėpsoti ir vėl imu subtilesnius įrankius.
Viliantis pagauti stambių karšių derėtų apsidrausti ir gręžti platesnes eketes. Dabar grąžtų pasirinkimas didelis, bet dauguma poledinės žūklės mėgėjų linkę pirkti tokius, kurių išgręžtos skylės diametras pernelyg menkas, kad plačiašonis tilptų pro eketę. Suprantu, siauresnes skyles lengviau gręžti, pro jas į vandenį patenka mažiau šviesos ir tai būna du pagrindiniai veiksniai, kurie lemia įrankio pasirinkimą. Kai ledas plonas ir šalia žvejoja kolegos, jie veikiausiai padės ištraukti stambią žuvį greitai praplatinę eketę peikena ar šalia išgręždami kitą susisiekiančią skylę. O jei ne? Tada – sudie, laimiki.
Kai karšio akis netilpo į eketę
Menu vieną žūklę Kauno mariose. Oras pasitaikė itin bjaurus: drėbė šlapią sniegą, tad rankos kaipmat tapo lyg Buratino. Bet blogiausia tai, kad žuvys labai vangiai reagavo į masalus. Sėdėjom ant ledo trise ar keturiese, o visas laimikis – vos kelios smulkios kuojytės ir pūgžliai.
Tądien gaudėm „patraukimo“ būdu, juk tai įprasta šiame vandens telkinyje. Beje, taip žvejojant mažiau šąla rankos nei virpinant balalaiką. Tačiau aš neapsikenčiau tokios žūklės ir paėjęs už kokių šimto metrų nuo kolegų išsigręžiau porą naujų ekečių ir išsitraukiau minėtą įrankį. Toje vietoje buvo juntama nemenka tėkmė, ji dar pagreitėjo, nes HE kėlė vandenį, tad užsirišau smiliaus galo dydžio avižėlę „dreiseną“ ir, pamovęs ant jos kabliuko riebų kuokštą uodo trūklio lervų, nuleidau į dugną. Tiesa, į vandenį dar įmečiau kelis kietai suspaustus rutuliukus jauko.
Nemanau, kad prievilas turėjo kokios nors įtakos, nes maždaug po dešimties minučių „balalaikos“ sargelis pakilo, ir aš pakirtau stambią žuvį. Pasitampęs kelias minutes, ją pritraukiau prie eketės krašto – jergutėliau, didžiulis karšis! Tas pats tikrasis Kauno marių bronzažvynis! Meškerėlės valas plonas, netikiu savo akimis, kad galėjau taip greitai nugalėti tokį gigantą, tačiau laiko stebėtis nebuvo – čiupau jį už žiaunų ir bandau traukti pro eketę. Nelenda, tik galva pro skylę lede kyšo.
Atsisukęs šaukiu draugus į pagalbą, rėkiu, bet tie negirdi, nes vėjas pučia į mano pusę. Atsidūriau beviltiškoje situacijoje – ledas storas, o grąžto pasiekti negaliu. Teko rizikuoti ir karšį paleisti iš rankų, kad galėčiau prasiplatinti eketę. Tačiau rizika nepasiteisino – stambi žuvis atsikabino nuo kabliuko.
Supykęs, kad bičiuliai manęs negirdėjo, nematė rankos mostų, nutariau jiems nieko nesakyti – vėl panardinau tą pačią avižėlę į nespėtą praplatinti skylę. Ir ką Jūs manote – sargelis vėl akimirksniu pakilo į viršų.
Jei pirmojo karšio kibimą buvo galima laikyti atsitiktinumu, tai dabar jau buvo kažkas daugiau, nes paprastai nutrūkęs stambus plačiašonis kuriam laikui nubaido iš žūklavietės savo gentainius, jie sprunka šalin jau jį bevarginant. Beje, smulkiems karšiukams tai negalioja.
Taigi – vėl pakirtau panašaus dydžio egzempliorių. Ir vėl jį įveikiau taip pat greitai, vėl griebiau už žiaunų, bet šįsyk kažkaip nelabai sėkmingai – po ledu ir niekaip negaliu žuvies bent galvos ištraukti iš eketės. Mintyse vadinu save paskutiniu asilu, nes skylė lede taip ir liko pernelyg siaura karšiui.
Laikau panardinęs ranką iki alkūnės ir rėkiu iš visų plaučių – dar kartą draugus į pagalbą kviečiu. O tie atsisuko į mane ir juokais leipsta, bet padėti net nesiruošia. Žuvis, paspurdėjo po ledu, paspurdėjo ir nusimovusi nuo kabliuko paspruko...
Metęs meškerę, su rusiškų keiksmažodžių rinkiniu nuskuodžiau pas vis dar besiraitančius iš juoko žvejus. Kas čia taip juokingo, ko į pagalbą neatėjot? O tie – tai kokio dydžio buvo tas tavo karšis, kad jo akis pro eketę netilpo?! Pasirodo, kad aš taip šaukiau, kuomet laikiau nustvėręs žuvį už žiaunų po ledu. Galbūt, nesiginu, nes adrenalinui plūstelėjus galėjau žodžiuose susipainioti.
O reziumė tokia – jei eketę būčiau išsigręžęs atitinkamo pločio, nes draugai turėjo ir didesnio diametro grąžtų, tai karšiai veikiausiai jau būtų gulėję ant ledo. Nors, kita vertus, šio įvykio būčiau gal nė neatsiminęs. Bent jau bičiuliai – tai tikrai...
Sunku pasakyti ar skaitytojai gavo naudos iš mano rašliavos. Na, galbūt šiek tiek, nors pagrindinių dalykų – kaip žvejoti ir jaukinti karšius – neparašiau. Bet juos rasite kitame straipsnyje, kurį žadu pateikti artimiausiomis dienomis.
Romualdas Žilinskas
