Viduržiemy su avižėle
Storas ledas, normalus sniego sluoksnis, žodžiu, tikra žiemą, kuo poledinės žūklės mėgėjai turėtų džiaugtis. Tačiau žvejai nuolatos nepatenkinti – tokiu metų laiku kibimas prastas, nes juk pats viduržiemis. Ir išties žvynuotosios dabar vangesnės nei kitais metų laikais, bet pasistengus jų visgi suvilioti įmanoma, tik gal žuvų paieškos ilgiau užtruks, gal masalams jos bus išrankesnės...
Pastebiu, jog mūsų žvejai ne itin mėgsta žūklauti didesniame gylyje. Priežasčių tam manau pakanka: ilgas masalo skandinimas, didelė valo susipainiojimo tikimybė ir panašiai. Kita vertus, jei jau kalbu apie viduržiemį, kada ledas storas, eketes išgręžti jau gerokai sunkiau nei žiemos pradžioje.
Aš pats ne iš tų, kurie tik atvykę prie vandens telkinio puola į vidurį ežero ir skandina avižėles į pačias didžiausias gelmes. Man kur kas maloniau sėdėti pašvendrėse, įlankose. Tačiau pastaruoju metu stebiu keistą tendenciją, kad stambiausius laimikius, o kai kada ir apskritai bent kokį tos dienos žuvelioką suvilioju gelmėje.
Tokia įvykių seka privertė keisti ankstesnį požiūrį. Tiesa, vertėtų paminėti, jog didesnį gylį aš laikau nuo 8–10 metrų.
Gelmėje yra kitaip
Jei jau išsiruošei pažuvauti gelmėse, tai taip mėgstamas ir visų tautiečių naudojamas balalaikas teks laikinai pamiršti. Patikėkite, nėra nieko blogiau, kuomet dešimt metrų gijos beviltiškai stringa už šalia eketės esančių ledokšnių ir masalas niekaip nenori grimzti gilyn – tikras nervų gadinimas...
Šiaip ne taip nuskandinęs avižėlę niekuomet negali būti tikras, kada istorija nepasikartos iš naujo. Dėl šios priežasties, man net nekyla mintis į rankas imti meškerėlės, kuri neturi normalaus valo susukimo mechanizmo. Ričių pasiūla šiais laikais tikrai didelė, todėl tinkamą išsirinkti nesunku. Svarbus gerai dirbantis stabdis, kuris padės traukiant solidžią žuvį ir nestrigs šaltyje.
Pagrindinis kriterijus, pagal kurį renkuosi meškerę (paprastai lengvos klasės poledinei žūklei skirtą spiningėlį), yra lengvumas ir funkcionalumas. Sudėtingi mechanizmai, įvairūs patobulinimai paprastai pasiteisina tik teoriškai.
Praktikoje, kada rankas šaldo rimtas šaltis, terliotis su visokiomis smulkmenomis nėra jokio noro. Meškerė turėtų būti lengva – juk gaudysime su mažą svorį turinčiomis avižėlėmis, kuriomis reiks išgauti tam tikrus žuvims patinkančius judesius.
Sargelį renkuosi ploną, pagamintą iš lavsano arba plastiko. Svarbu kad jis būtų pakankamai jautrus ir lankstus. Visokias iš vielos susuktos spiralės man apskritai nepatinka. O ir dideliame šaltyje spiralių tarpuose kitąsyk ima kauptis ledokšniai, todėl galimas dalykas, jog namie pagal atitinkamus masalų svorius suderintas sargelis, ilgiau pabuvus žūklėje, praras reikiamą funkcionalumą.
Keletas žodžių ir apie valą. Nuo mažų dienų buvau mokytas, jog poledinėje žūklėje reikalinga kuo plonesnė ir skaidresnė gija, kurios akylos žvynuotosios nesugebėtų matyti. Kaip ten yra iš tiesų, sunku pasakyti. Meškeriodamas avižėle mažuose gyliuose visados šių taisyklių stengiuosi paisyti.
Žuvaujant gelmėje viskas kiek kitaip. Dabar spalvoja gija netgi pranašesnė. Tarkim, raudona spalva puikiai matoma sniego fone ir tai bus dar vienas papildomas orientyras kimbant žuviai. Arba, jei tik kyla kokios problemos su valo strigimu ritėje, jį išpainioti užtrunki žymiai trumpiau. Galiausiai, kuomet tenka gaudyti su mano nerekomenduota balalaika, net neįsivaizduoju tokios žūklės su visiškai skaidria gija.
Nemanau, jog dešimties metrų gylyje ešeriai mato ryškią valo spalvą. Bent jau kibimo skirtumo nepastebėjau. Kadangi sistemėlė kiek „grubesnė“, visada rišu 0,12 mm storio monofilamentinę giją. Nors tokio diametro valas masalą skandina lėčiau, tačiau esu tikras, jog užkibus rimtesniam laimikius neteks nusivilti jau po poros sekundžių.
Kada verta nesustojant priekrantėje išsyk bandyti laimę gilesnėse žūklavietėse? Mano įsitikinimu, esant tam tikroms situacijoms, kurias trumpai ir aptarkime.
Kada mūsų tikslas plakiai ir karšiai
Jei domitės ne delno dydžio karšiais, tokiu metų laiku be didesnių apmąstymų ieškokite gilesnių žūklaviečių. Tikrai nenoriu pasakyti, kad mažame gylyje nieko rimto sugauti nepavyks. Visgi bendra tendencija, jog didesnė žuvis prisilaiko žiemą didesnės gelmės, viduržiemyje ypatingai išryškėja.
Remiantis tik sava praktika, pasakysiu, kad patys perspektyviausi yra 7–10 metrų gyliai. Aklai vadovautis šiais skaičiais nepatariu – kiekvienas vandens telkinys vis kitoks, reikalaujantis atskiro aptarimo. Tačiau nežinomame ežere, pradžioje laimę visada bandau tokiame gylių diapazone.
Naujoje vietoje grąžtu tenka padirbėti kaip reikiant: aptikti žuvų migravimo takus tikrai sunku. Kontrolines eketes visuomet tikrinu viena meškerėle. Sulaukus bent kiek didesnio žuvų susidomėjimo, verta toje vietoje prisėsti ilgėliau. Tuomet gręžiu ne mažesniu kaip metro atstumu dar vieną papildomą eketę. Ten nuleidžiu kitą masalą, bet apie jį vėliau. Kodėl taip toli gręžiu eketę?
Tai suprasite tuomet, kada teks įmitusį plakį ar juo labiau karšį „parpumpuoti“ iš dešimties metrų gylio. Priešininkas blaškysis į šalis ir kaip taisyklė supainios kitos meškerės valą. Tuomet jau tikras vargas: tenka kovoti ne tik su žuvimi, bet ir su į ekete bandančiu įslysti įrankiu.
Vadinamos „baltos“ žuvies gaudymo be tinkamo jauko jau nebeįsivaizduoju. Didelė gelmė – jokia išimtis. Tik čia graikiško dydžio prievilo rutuliukų tiesiai į eketę nemetu. Tenka pasinaudoti uždaro tipo šeryklėle. Nuleidęs ją žemyn, pakeliu apie metrą aukštyn ir visą turinį iškratau. Kai kada net rutulių neformuoju: pasklidęs jauko debesis žuvis vilioja kur kas didesniu atstumu.
Nors dviejų avižėlių sistemos tikrai nemėgstu, tačiau dideliame gylyje nieko doro su viena avižėle nenuveiksi. Todėl gaudau būtent taip. Reikalingas atitinkamas svoris, o kuo jis didesnis, tuo ir apatinės avižėlės gabaritai stambesni.
Deja, toks vilioklis žuvų bus ne itin mėgstamas. Štai čia ir pasitarnauja papildoma maža „akutė“, užrišta 30–40 cm aukščiau sunkesniosios pagrindinės avižėlės. Turbūt 90 procentų laimikio ji ir suvilioja, apatinei avižėlei palikdama tik svarelio vaidmenį.
Kuomet abu masalai pasiekia dugną, iš lėto, lengvais, plastiškais judesiais keliu mažesniąją, kol sargelis dar labiau nulinksta – vadinasi virš grunto pakilo ir sunkesnioji avižėlė. Tada masalus nustoju virpinti. Po pauzės keliais lengvais „nuleidimais“ padrumsčiu dugną, vėl keliu aukštyn avižėles...
Kita šalimais pastatyta meškerėlė taip pat atlieka savo vaidmenį. Paprastai vietoje mažos avižėlės jai pririšu kabliuką, ant kurio kabinu keletą uodo trūklio lervų. Apatinę avižėlę guldau ant dugno įtempęs valą, tada masalas vos liečiasi su gruntu, arba palieku kaboti kelis centimetrus virš jo.
Pasitaiko dienų, kada tiek karšiai, tiek plakiai labiau pageidauja vandenyje pakibusio ir visai nejudančio gardaus kąsnio.
Ešerių paieškos
Kad dryžuoti plėšrūnai plaukioja ne tik priekrantės zonoje turbūt pasakoti nereikia. Bet viduržiemį seklumos visiškai ištuštėja.
Žinau vieną ežerą, jo nevardysiu, kurio 16 metrų gylyje visą žiemą sukinėjasi ešeriai. Ir taip, beje, būna net pirmledžiu. Jei niekur nepavyksta sugauti normalesnės žuvies, ten beveik visada gali pasigauti jų bent tuziną. Arba Bebrusai, kur padoresnius ešerius sugundau bent 8 metrų gelmėje. Tokių pavyzdžių tikrai ne vienas.
Jei jau tenka ešerius vilioti dideliame gylyje, pasiruošiu ir tam skirtą meškerę. Ji tokia pati, kokią jau esu aprašęs, tik sargelį renkuosi šiek tiek trumpesnį – visgi šioms žuvims patinka agresyvesnis avižėlės žaidimas.
Kiek kitokia ir avižėlių spalva: jei plakiams karšiams dažniau rišu sidabrines, juodas, tai ešeriams labiau tinkamos varinės arba žalvarines.
Gaudymo technika panaši – kėlimas, pastuksenimas į dugną ir vėl viskas iš pradžių. Tik dabar jau ekečių skaičius kur kas didesnis – reikalingas pastovus darbas tiek rankomis, kojomis, tiek ir galva. Ešerių paieškoje galioja taisyklė, jog reikia žvejoti arčiau dugno perkritimų, duobių šlaitų.
Tarkim, priekrantėje esantis antrasis „laiptukas“, paprastai besileidžiantis ženkliai gilyn, yra praktiškai visada mėgstamas vidutinių ir stambių ešerių. Aptikti jį kartais sunku, nes ne visi vandens telkiniai turi išraiškingą dugno struktūrą. Kai kada dryžuočiai patruliuoja ir nedidelėse duobutėse, netgi sąlyginėse seklumose, svarbu, kad toje vietoje gylis bent kažkiek keistųsi.
Jeigu pasisekė ir atradome tinkamą vietą, ilgai užsisėdėti neteks. Lygiagrečiai kranto linijai gręžiame seriją ekečių ir jas tikriname. Kelios minutės darbo eketėje, nėra kibimo – traukiame į kitą vietą.
Kitaip nei viliojant karšius, ešeriai ne visuomet būna prisiglaudę prie pat dugno. Kartais kibimo sulauki, kuomet avižėlė pakyla aukštyn per metrą ar du.
Kad be reikalo nešvaistyčiau brangaus laiko, pagaudęs eketėje tuščiai, pasuku ritės rankenėlę metru kitu aukščiau ir dar kartą atlieku avižėlės pakėlimą su virpinimu. Jei šiame gylio diapazone plaukioja bent vienas ešerys, galiu garantuoti, jog jis tuojau pat praneš apie save staigiu sargelio linktelėjimu.
Esant visiškai nekibai
Dažnas vaizdelis meškeriotojo praktikoje – kibo vakar ir kibs rytoj. O šiandien net tie „degtukiniai“ ešeriukai kreiva akimi žiūri į pačią brangiausią avižėlę. Išeitys tik dvi: arba eiti namo nieko nepešus, arba žvejoti iki sutems.
Apie pirmąjį variantą nėra net ką kalbėti – taip elgtis gali nebent gyvendamas ant ežero kranto. Kitu atveju nuvažiavęs šimtą kilometrų bandai bent žuvienei ką nors sugraibyti.
Lengviausia išeitis yra keliauti arčiau nendryno ir ten bandyti kažką vilioti. Tik bėda, jog esant storam ledui ir viduržiemio šalčiams čia plaukioja nebent pačios smulkiausios žuvys. Visai kita kalba, kada įsivyraus šilti orai ir tirpstant ledui į šias vietas sugužės tuntai puikaus laimikio.
Todėl ir vėl tenka keliauti pripustytu ledu link vandens telkinio vidurio. Esant totaliai nekibai bėda tik viena – aprašyta sistemėlė tampa pernelyg „grubi“. Viduržiemyje žuvys itin įtarios, tad šnairai žiūri į storesnį valą ar didesnį masalą.
Tenka rinktis kraštutinumus: 0,08 mm giją, vėl tą pačią mano „nurašytą“ balalaiką, vieną avižėlę ir didelę porciją kantrybės. Pastarosios prireiks turbūt labiausiai. Avižėlė be jokių kalbų volframinė, pageidautina kuo mažesnių gabaritų, suprantama, proto ribose, kad galėtume giliau nuskandinti.
Kadangi valas plonas, net ir smulki avižėlė nugrimzta pakankamai greitai. Svarbu tik meškerėlę laikyti taip, kad gija kuo mažiau kliūtų už eketės kraštų.
Nupasakoti, koks virpinimo būdas tinkamiausias toms „juodoms“ dienoms yra neįmanoma. Kartais padeda ilgesnės pauzės, kartais atvirkščiai, žvynuotosios reikalauja kuo aktyvesnio masalo žaidimo. Tai išsiaiškinti pavyksta tik konkrečioje situacijoje, eksperimentuojant. Gal tik prie vienos eketės tenka pasėdėti ilgėliau.
Kartais tiesiog jauti, kad čia turi būti žuvų. Ir pagaliau kuomet jau paskutinė viltis galutinai miršta, imi ir „išvirpini“ keletą žvynuotųjų. Paguodos laimikiu dažniausiai tampa nedidelės kuojos, sprindiniai ešeriai, retsykiais pakliūva ir plakiai.
Be abejo, pasitaiko ir kuriozų, kuomet avižėlę apžioja ir puskilograminis kuprotas ešerys ar net stambus karšis. Tuomet net ir pačią atšiauriausią dieną sušyli kaip reikiant.
Linkiu, jog kaskart mus visus džiugintų tik aktyviai kimbančios žuvys.
Nerijus Rimkūnas
