Variklis Outland Thrust Power 44

Savo straipsniuose neretai akcentuoju šylantį klimatą. Pastaruoju metu tai nuvalkiota tema, deja, niekur nuo jos nepabėgsi ir ateityje, manding, ji bus kartojama tik dažniau. Kad mūsų upės ir ežerai darosi vis šiltesni ir šiltesni, juose aukšta temperatūra laikosi vis ilgiau ir ilgiau – nepaneigiamas faktas.

Šiuo metų laiku žuvys susirenka giliausiose upės vietose, dažnai tūno pačioje jos vagoje. Nieko naujo, suprantama, čia nepasakiau. Veikiausiai jokia naujiena, kad kritus vandens lygiui žvynuotosios irgi pasitraukia arčiau upės vidurio. Ir taip nutinka bet kuriuo metų laiku. Dar daugiau – minėta žuvų migracija Nemune žemiau Kauno HE meškeriotojams tapo įprastu reiškiniu kone kasdien.

Kuomet kalendoriuje sausis, nors išties jis nelabai panašus į žiemos mėnesį, galbūt kai kuriuos skaitytojus glumina, kad tiek daug pasakoju apie spiningavimą šilčiausiu metų laikotarpiu. Bet tam yra elementari priežastis – juk sakiau, kad šis straipsnis skirtas tiems, kurie tik pradeda spiningauti arba žvejoja su spiningu pripuolamai.

Nors ir kalbėjau, kad topvoteriams žaidimą suteikia pats spiningautojas, tačiau nereikia tų žodžių vertinti vienareikšmiškai, antraip kam tada gaminama tiek daug ir tokių įvairių šių masalų modelių? Jei labiau įsigilintume į topvoterių traukimo principą walker the dog, suprastume, kad kiekviena šunų veislė, netgi kiekvienas konkretus šuo turi savitą charakterį ir jį taip lengvai nepavedžiosi ant pavadėlio, neretai tenka taikytis ir prie augintinio užgaidų.

Kuomet rudenį oras staiga atvėsta, dangus apniunka ir nakties bei dienos temperatūra susilygina ir termometro stulpelis nepakyla aukščiau 10 °C, telkinių pakrantės ištuštėja – meškeriotojai kurį laiką daug rečiau rodosi prie vandens. Turiu omenyje konkrečiai šiuos metus, kai į vasarą panašus rugsėjis per porą dienų tapo tipiniu lietuvišku spaliu. O tokį žvejų „išnykimą“ įtakoja dvi pagrindinės priežastys.

Jos ryja visas žuvis be išimties. Neatsisako ir savo gentainių. Pajėgia sudoroti aukas, kurios siekia iki 75 proc. grobuonės ilgio ir 50 proc. jos svorio. Jos aktyvios ištisus metus – karštą vasarą ar speiguotą viduržiemį. Tiksliai žinoma, jog išalkusios šios plėšrūnės puola vandens žiurkes, atsitiktinai į vandenį pakliuvusius sausumos graužikus, vandens paukščių jauniklius ir netgi suaugusias antis. Pasakojama, kad pačios didžiausios šios rūšies atstovės yra bandžiusios atakuoti plaukiančius šunis ar net žmones.

Tęsiu pasakojimą apie velkiavimą Nemune su Ričardu Naudžiumi. Nors tai nutiko gana seniai, bet nuo to laiko žvejybos velke principai faktiškai išliko tokie patys.

Straipsnio pavadinimą galėjau pradėti ir iš kito galo – jokio skirtumo, kas pirmiau. Turiu omenyje velkiavimą tėkmėje, kadangi masalas, o kalbėsiu tik apie voblerius, upėse traukiamas tik dviem priešingomis kryptimis.

Praeitame straipsnyje sakiau, kad didesnį žuvų kiekį velkiaudamas pagaunu tada, kai masalą traukių prieš srovę, nors neteigiau, kad negali būti ir atvirkščiai. Žinoma, tokie atvejai yra žymiai retesni, dažniau pasitaiko, kad plėšrūnės vienodai gerai čiumpa vilioklius plukdomus abiem kryptimis. Tačiau geresnis kibimas plaukiant pasroviui yra pasitaikęs ne sykį ir ne du, iš to taip pat padariau kai kurias išvadas.

Džigauti moka tikriausiai visi, kurie gaudo silikoniniais masalais. Tai paprasta – dvi arbas trys staigios apsukos ritės rankenėle ir pauzė. Čia tas supaprastintas arba pats paprasčiausias variantas. Kokiu dažniu reikia atlikinėti pauzes, kaip greitai vynioti valą nusprendžia pats žvejys. Tačiau su „sunkiuoju“ džigavimu būna kiek kitaip.