Mažesnių nei metras – negaudysim! Dvi skirtingos nuomonės apie lydeką
Jos ryja visas žuvis be išimties. Neatsisako ir savo gentainių. Pajėgia sudoroti aukas, kurios siekia iki 75 proc. grobuonės ilgio ir 50 proc. jos svorio. Jos aktyvios ištisus metus – karštą vasarą ar speiguotą viduržiemį. Tiksliai žinoma, jog išalkusios šios plėšrūnės puola vandens žiurkes, atsitiktinai į vandenį pakliuvusius sausumos graužikus, vandens paukščių jauniklius ir netgi suaugusias antis. Pasakojama, kad pačios didžiausios šios rūšies atstovės yra bandžiusios atakuoti plaukiančius šunis ar net žmones.
Tai veikiausiai pagrąžinti pasakojimai, nes ligi šiol apie šunų ar žmonių užpuolimus patikimų duomenų nėra. Nors dydis, kurį jos gali pasiekti, išties įspūdingas ir ryžtis tokiai avantiūrai šios žuvys turbūt galėtų. Per 20 savo gyvenimo metų (palankiomis sąlygomis jos išgyvena ir pusantro karto ilgiau) grobuonės gali ištįsti iki 1,5 m ilgio ir sverti per 20 kg. Todėl vandens telkinyje, kuriame nardo panašaus dydžio plėšrūnės, vandens paukščiai ir žiurkės tikrai nėra saugūs, o varlės ir vėžiai dar šių žuvų vaikystėje tapo joms įprastu užkandžiu.
Be abejonės, jūs išsyk supratote, kad kalbu apie lydekas – pačias didžiausias (po šamo) ir bene plėšriausias mūsų vandenų žuvis. Jų nelaimei, o žvejų džiaugsmui – beveik visada alkanas, dėl to pakankamai dažnai pakliūvančias ant kabliuko. Veikiausiai retas meškeriotojas, tegul ir atsitiktinai, dar nėra pagavęs aštriadantės grobuonės. Žinoma, dabar jau kalbu apie bet kokio dydžio žuvį, nors rašinys ir orientuotas į pačias stambiausias lydekas.
O grįžus prie temos, reikėtų pasakyti, kad stambesnė nei 10 kg šios rūšies plėšrūnė – neeilinis įvykis, kai kam ir vienintelis toks gyvenime. Taip dėl to, kad tikslingai didžiąsias aštriadantes pas mus retai kas meškerioja: argi gali būti tikras, kad viename ar kitame vandens telkinyje tokių apskritai yra, o jei taip – būk gudrus – surask, sugundyk ir ištrauk. Tai reikalauja daug laiko, žinių, meistriškumo, materialinių sąnaudų, tad geriau jau žvirblis rankoje...
Atsitiktinai užkibusias retas kuris žvejys pajėgia įveikti, todėl, nutraukusios valą su masalu, gigantės gauna dar vieną pamoką ir tampa dar sunkiau suviliojamos. Suprantama, tas pats nutinka ir jas paleidus. Nors ir šiaip pasiekusios atitinkamą dydį lydekos, kaip ir bet kurios plėšriosios žuvys, yra gerokai atsargesnės, išrankesnės – antraip argi būtų užaugusios iki tokių gabaritų.
Bet apie suradimą, viliojimą ir ištraukimą veikiau reikėtų kalbėti būtuoju laiku, nes dabar stambių grobuonių žūklė darosi gerokai paprastesnė – žuvų paieškų prietaisai ištobulėjo iki tokio lygmens, kad gali lydekos dantis suskaičiuoti, o šiuolaikinė įranga leis ištraukti nors ir ryklį, jei jis mūsų vandenyse apsigyventų. Masalus, kurių pagaminama devynios galybės, irgi bus galima parinkti tokius, kuriems lydekos galiausiai vis tiek neatsispirs – juk sakiau, kad jos beveik visada yra alkanos.
Tačiau aš šiame straipsnyje (bus ir jo tęsinys) žuvausiu kaip pridera meškeriotojui, bet ne kompiuterinių žaidimų mėgėjui – paliksiu dalį paslapties, atsitiktinumo ir sėkmės – leisiu sau stambias lydekas gaudyti „pusiau užmerktomis akimis“. Beje, kol kas taip žvejoja dauguma mūsų meškeriotojų.
Sėslios, tipiškos pasalūnės
Kalbėdami apie lydekų žūklę, žvejai vadovaujasi dviem, sakyčiau, visiškai priešingomis teorijomis. Vieni tvirtina, kad aštriadantės, kad ir kokio dydžio jos bebūtų, yra tipiškos pasalūnės ir mėgsta sėslų gyvenimo būdą.
Vadinamosios seliavinės lydekos nėra išimtis, ir net tai, kad jos plauko paskui seliavų būrius, nereiškia, jog puldamos savo aukas atakuoja atvirai. Sekdamos paskui seliavas, stambiosios aštriadantės vis tiek pasirenka momentą, kuomet šios priartėja prie povandeninių kalnelių šlaitų arba nusileidžia prie dugno, įplaukia į seklesnius vandenis. Ten grobuonės ir atakuoja žuvelių būrį iš pasalų.
Šią teoriją, pasak jų, patvirtina faktas, kad daug seliavinių lydekų pagaunama džigaujant guminukais palei dugną. Migracija paskui žuvelių tuntą tėra labai ribota, nes net ir pačios seliavos nesiblaško po ežerą kaip pakliuvo, o plauko tam tikrais nuolatiniais maršrutais. Šios teorijos šalininkų nuomone, toks plėšrūnių judėjimas iš principo įrodo lydekų sėslumą ir prisirišimą prie nuolatinių maitinimosi vietų.
Netgi aštriadantės anatomija ir fiziologija akivaizdžiai rodo charakteringą žuvies manierą medžioti iš pasalų. Lydekos pelekai išdėstyti arčiau uodegos, kūnas – torpedos formos ir smarkiai ištęstas, todėl plėšrūnė gali plaukti labai greitai, bet nesugeba staiga keisti plaukimo krypties. Jos akys yra išdėstytos labai arti viena kitos, todėl grobuonė gali labai tiksliai nustatyti atstumą iki aukos, tačiau, skirtingai nuo kitų mūsų gėlavandenių žuvų, ji nemato 180° kampu.
Minėti lydekos ypatumai nesuteikia jai daug galimybių pasigauti auką vaikantis atviruose vandens plotuose, bet puikiai tinka užklupti netikėtai, kuomet reikia iš arti staiga ir tiksliai pulti.
Vandens telkiniuose, kuriuose stambios aštriadantės minta įvairių rūšių žuvimis, jos metų metais (jei tik gerokai nekinta to telkinio reljefas ir vandens lygis) pasirenka tas pačias vietas. Ir kuo šios plėšrūnės stambesnės, tuo pastovesnės. Elementarus pavyzdys gali būti tam tikri ežerų plotai, kuriuose praktiškai visada rastume didelių lydekų, ir kiti tų pačių telkinių ruožai, kur rekordinio dydžio egzempliorių niekam niekada nėra pavykę sužvejoti. Upėse tokia tendencija dar ryškesnė, todėl patyrę lydekautojai stambaus laimikio vyksta vilioti į gerai žinomas tas pačias vietas.
Pagal šią teoriją didelės aštriadantės nėra jau tokios užkietėjusios vienišės, nes palyginti nedideliame plote, t. y. faktiškai toje pačioje žūklavietėje, jų kartais pavyksta pagauti po kelias per trumpą laikotarpį (per dieną dvi, tris). Jei lydekos pavydžiai saugotų savo teritoriją, tai kaip jų konkurentės sužinotų, jog ta vieta staiga tapo neužimta?
Kita vertus, ten paprastai sužvejojamos daugmaž panašaus dydžio grobuonės, dažniausiai ne pačios stambiausios, o tai byloja apie tai, jog mažesniosios didžiųjų privengia, nerizikuoja būti prarytos tos pačios rūšies plėšrūnių. Vėlgi faktas, kad, priklausomai nuo lydekų dydžių, skirsis ir aukų gabaritai (na, bent jau dominuojančia prasme) bei jų rūšinė sudėtis.
Lydekos elgsena priklauso nuo telkinio
Antroji teorija skelbia, kad tik nedideli vandens telkiniai gali riboti stambiųjų lydekų judėjimą, nes paprasčiausiai ten trūksta erdvės didelėms plėšrūnėms ir nėra pakankamai gilių vietų, joms tinkamų slėptuvių.
Tačiau giluma – ne pati mėgstamiausiai aštriadančių mitybos vieta, kad ir kokių gabaritų plėšrūnė būtų. Netgi patys didžiausi šios rūšies egzemplioriai dažniausiai medžioja ties seklumų kraštais, giliau nusileidžia tik gerokai atvėsus vandeniui, kaip, beje, elgiasi ir jų aukos. O tai, jog žiemojimo duobėse (ypač tai būdinga upėms) laikosi ne viena stambi lydeka, visiškai neįrodo, kad čia kasmet atplaukia būtent tos pačios lydekos.
Beje, stambios aštriadantės neretai sėkmingai medžioja viduriniuose vandens sluoksniuose ir jų netgi negalima priskirti prie grynai dugninių grobuonių. Tai irgi susiję su šių grobuonių rega, nes lydekos žvilgsnis labiau koncentruotas į viršų, todėl net šaltame vandenyje, kuomet, kaip sakiau, praktiškai visos žuvys nyra gelmėn, plėšrūnės puola palyginti negiliai tvičinguojamus voblerius.
Lydekos, kaip ir bet kurios kitos plėšriosios žuvys, tiesiogiai priklauso nuo savo aukų migracijos, tankumo ir yra priverstos keisti mitybos vietas priklausomai nuo metų laiko. Todėl pavasarį, įšilus vandeniui, stambios grobuonės sutinkamos seklesnėse vietose, nes čia atplaukia gaudyti neršiančių žuvų. Aštriadantės gana aktyviai plaukioja paskui ešerių, kuojų, aukšlių būrius, nes šios žuvelės, užsiėmusios giminės pratęsimu, tampa gana lengvu grobiu. Tuo pat metu ir lydekos būna neseniai išneršusios, dar nespėjusios išsiskirstyti po savo medžioklės plotus ežeruose ir upėse, tad kurį laiką paprasčiausiai naudojasi susiklosčiusia palankia situacija.
Vasarą jau yra kitaip – plėšrūnės patraukia į gilumą, kur vėsiau ir daugiau maisto. Visgi anksti rytais, vakarėjant paskui savo aukas atseka ir į seklumas arba laikosi tų seklumų pakraščiuose. Vėlgi tai priklauso nuo lydekų dydžių, nes stambiausios net ir šiuo atveju stengsis užsiimti palankias pozicijas medžioklei kiek įmanoma gilesnėse vietose.
Gana įdomūs reiškiniai neretai stebimi vasarą dideliuose ir vidutinio dydžio ežeruose, kur yra gausu ešerių, bet pasitaiko ir stambių lydekų. Kaip žinia, esant ramiam orui švintant ar pavakariais, ešeriai mėgsta medžioti mailių vandens paviršiuje. Tai jie daro apsupdami smulkias žuveles visų būriu ir tuo labai dažnai naudojasi spiningautojai, kurie dryžuotus plėšrūnus gaudo negiliai neriančiais dirbtiniais masalais.
Tačiau lygiai taip pat neretai dalį ešeriams siūlomų vilioklių nukanda lydekos. Arba jos užkimba, bet ištraukiamos retai, nes yra pernelyg stambios naudojamai įrangai. Ar ir šios plėšrūnės čia atplaukė pasigauti mailiaus? Ne, jos ryja į smulkių žuvų gaudymą įsijautusius ir praradusius atsargumą ešerius. Beje, nesmulkius dryžuočius, tad ir pačios yra ne iš mažųjų kategorijos.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
