Kėdė Norfin Rasio NF

Apie karosų išrankumą sklinda legendos, bet kai kada visai be pagrindo. Stovinčiuose (ypač nedideliuose) vandens telkiniuose šios žuvys per ilgą laiką gali įjunkti tik į tam tikrų rūšių masalus bei jaukus, tačiau upėse jos mažiau išrankios. Gali būti, kad kažkoks masalas bus gardesnis už kitus, bet neturėdami didesnio pasirinkimo jie nelabai spjaus ir į tai, kas mažiau skanu.

Baltasis amūras (Ctenopharygodon idella), kurį toliau straipsnyje vadinsiu tiesiog amūru, mūsų žvejams jau gerai žinoma žuvis. Sakau „jau“, nes ši žvynuotoji Lietuvos telkiniuose yra introdukuota ir šiais laikais ne itin reta. Tačiau jų sumeškeriojama nedaug, tikslingai amūrus gaudo tik vienetai žūklautojų, tačiau įvairių pasakojimų apie amūrus visi veikiausiai prisiklausė į valias. Karpininkų tai neliečia, jie minėtų žuvų žūklę išmano labiausiai.

Jeigu paklaustume šeimininkių, kokia didžiausia nelaimė nutinka prieš pat Velykas, veikiausiai dauguma jų atsakytų, kad bedažant šventinius kiaušinius lyg tyčia (toks Merfio dėsnis) įtrūksta ar sudūžta pats gražiausias margutis. Tačiau ne apie kiaušinių dažymą šis pasakojimas, o apie žūklę.

Jau minėjau, kad pagrindinė jūrinių sistemėlių bėda – jos pernelyg dažnai painiojasi. Kaip teisingai surišti, pasakojau praeitoje rašinio dalyje, bet pasakiau dar ne viską.

Nors ši vasara kol kas ne tokia tvanki, kaip pernykštė ar užpernykštė, tačiau visi žvejai sutiks, kad vidurvasarį sunku ir žvejui, ir žuviai. Pirmasis mažai pagauna, nes, kaip žinoma, žvynuotosios tokiu metų laiku būna ypač vangios. Sakoma, jog liepa – itin prastas žūklei mėnuo. Kita vertus...

Jei norite sumeškerioti savo gyvenimo lyną, manyčiau, kad neverta ieškoti ežerų, tvenkinių, karjerų, kur gyvena šios rūšies žuvys (didelės, suprantama), nes tas vietas žino visi arba daug kas, todėl konkurencijos gaudant netrūksta. Aš tokiu atveju pasirinkčiau senvages. Juk dar šiais laikais būna tokių, prie kurių takai nepraminti, gal tik koks vienas kitas vietinis gyventojas jas žino, bet ten plaukioja rinktiniai lynai.

Kartais viduržiemyje, o dabar yra būtent taip, užsitęsia atodrėkiai. Jei ligi tol ledas nebuvo labai storas, jo apskritai nelieka, upės ištvinsta ir susidaro žūklės sąlygos, kurios labiau būdingos ankstyvam pavasariui. Kai kuriose upėse galima visai neprastai pažvejoti plūdine arba dugnine meškere.

Norint visapusiškai komfortiškai ir užtikrintai jaustis naktinėje žūklėje, dera atitinkamai suderinti ne tik meškeres, tačiau ir turėti papildomos tokiam meškeriojimui įrangos. Įvadinį straipsnį apie naktinę karšių žūklę pabaigiau pasakojimu apie plūdę bei švieseles, tačiau norėčiau sugrįžti atgal – į tą laiką, kol nesutemo ir jūs dar tik ruošiatės žvejoti.

Paskutinę gegužės savaitę ateina pačių ankstyviausių rytmečių metas, kuris truks iki pirmosios liepos savaitės pabaigos. Kartu tai ir pats įdomiausias klasikinės žūklės plūdine arba dugnine meškere periodas, per kurį galima žvejoti praktiškai visas mūsų krašto vandens telkiniuose aptinkamas žuvis.

Sako, kad rytais vandens paviršiuje medžioja ešeriai. Jie ten gaudo aukšles, smulkias kuojas, o jei vanduo tekantis – dar ir strepečius, smulkius šapaliukus. Upėse kartais taip elgiasi ir stambūs šapalai. O karšiai tokiame vandens sluoksnyje nekimba, nes juk tai – dugne besimaitinančios žuvys. Sako, kad upėse į nedidelį gylį prie pat kranto, kur dugnas smėlėtas, kartais vakarais atplaukia meknės, jau minėti šapalai, bet karšių čia nė su žiburiu nerasi. Na, taip, aš irgi tą patį sakau.