Vobleris Lucky John Pro LUI Crank 65LBF+

Šapalai – baikštūs ir atsargūs, todėl jų gaudymą komplikuoja tai, kad matydami meškeriotoją plačiaburniai negriebs masalo. Nesakau, kad pabėgs išvydę spiningautoją, jie gali netgi toliau maitintis gaudydami nuo paviršiaus vabzdžius, tačiau vilioklio nieku gyvu neįsiūlysi.

Pasakodamas apie šamą, negaliu nepaminėti dar vieno paradokso, tačiau jis yra susijęs su šio grobuonies žvejyba, o veikiau – su žuvies biologija. Jau sakiau, kad šamas prastai mato. Tai būdinga visiems naktį arba prietemoje aktyviems plėšrūnams. Natūralu, kad ilgaūsis tamsoje turėtų kibti irgi geriau. Bet yra ne visai taip.

Jei pažiūrėtume į bet kurio mūsų spiningautojo, kuris vilioja lydekas, sterkus, šamus ir žvejoja vobleriais, masalinę, net neabejoju, kad joje tris ketvirtadalius masalų sudarytų minnow tipo modeliai. Likusieji būtų shad, o crank tipo vilioklių arba apskritai nerastume, arba aptiktume vos vieną kitą.

Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Visus rašinius apie žvejybą faktiškai derėtų rašyti esamuoju arba būsimuoju, bet ne būtuoju laiku. Tačiau taip darau ne visada, nes toks straipsnių publikavimas turi keletą niuansų, kurie į nepatogią padėtį gali pastatyti jų autorių. Kodėl? Nes bet kokiu atveju rašoma remiantis praeitų, užpraeitų ir dar ankstesnių metų įžvalgomis. Deja, jos gali ir nepasitvirtinti.

Kas niekada negyveno daugiabučio namo pirmame aukšte, tas nesupras, kas yra triukšmas. Prie sklindančių garsų iš artimiausios gatvės, kur nuolatos burzgia mašinos, priprantama, kaip ir prie ošiančių nuo vėjo medžių ar lietaus barbenimo į palangę. Tačiau šūkaujantys po langais jaunuoliai, praeitame amžiuje pagamintas ir vis dar tebeeksploatuojamas kaimyno automobilis, pusę metų trunkantis remontas viršutiniame aukšte gali išvesti iš proto.

Pirmuosius pavasarinius šapalus meškeriotojai pagauna žvejodami ant plūdinės meškerės kabliuko užkabintu batono gabalėliu. Arba spiningaudami vobleriais, tačiau... begundydami šiais masalais atgal į jūrą grįžtančias lašišas bei šlakius, o tai reiškia, kad veikiau atsitiktinai nei tikslingai.

Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...

Pasitaiko dienų, kuomet mane apima rašymo „priepuoliai“ ir tada rašau nesustodamas ir tik po to perskaitau, ką parašęs. Grafomanija tai ar kažkas kito, nežinau, bet dabar bandau aiškintis ar paaiškinti, kuo vieni vobleriai skiriasi nuo kitų, jei atsižvelgsime į jų kainas. Tiksliau – tęsiu tą temą, kurią pradėjau straipsnyje „Kuo vienas vobleris geresnis už kitą“.

Dengiant laku voblerius, tai tenka daryti tik namuose, o štai su spiritiniais rašikliais voblerius galima bent kažkiek paspalvinti čia pat žūklavietėje. Norėčiau dar pažymėti, kad mano turimame asortimente daugiau nei trys ketvirtadaliai visų voblerių, nepaisant dydžių, modelių, kokioms žuvims jie skirti gaudyti, yra perdažyti arba bent jau kažkiek paspalvinti.

Žvejodami nuo kranto didesniame nei 3 m gylyje mūsų spiningautojai dažniausiai naudoja silikoninius masalus, bet žymiai rečiau – voblerius. Ypač tai juntama upėse. Tačiau giliai neriantys vobleriai, kurie turi ilgus liežuvėlius, nėra skirti tik velkiavimui, kaip galvoja kai kurie žvejai. Tokie masalai gali būti pritaikomi spiningaujant nuo kranto netgi labai didelėje gelmėje. Suprantama, kad kalbu apie didesnius modelius, kadangi mažuosius mūsų spiningautojai mėgsta ir jų paklausa yra išties didelė.

Paulius su Eugenijum bando atsakyti į klausimą: kodel didelėje upėje reikia didelių masalų ir ilgų spiningų?

Nors kai kurie pradedantieji spiningautojai net nesupranta, kas yra tas tikrasis tvičingas, tačiau vien šis žodis jiems skamba labai patraukliai, kitų meškeriotojų laimikiai įrodo, kad geresnio (ar tikrai, ar visada?) spiningavimo būdo nėra, todėl šiuo metu patys perkamiausi yra minnow tipo skęstantieji bei neutralaus plūdrumo vobleriai. Kai yra paklausa, pasiūla netrunka – žūklės prekių parduotuvėse būtent tokio tipo voblerių rasite daugiausiai.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.