Vobleris Lucky John Pro Basara SP 70

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Jei reikėtų išrinkti geriausią masalą sterkams, net neabejoju, kad absoliuti dauguma spiningautojų balsuotų už guminuką. Visgi pastaruoju metu nemažiau blausiaakių plėšrūnų esu pagavęs vobleriais, nors, kaip pamatysite vėliau, šiems masalams yra kai kurie reikalavimai ir ne kiekvienas modelis juos atitinka.

Pasitaiko pavasarių, kuomet gegužės mėnesio pradžioje vandens lygis upėse siekia beveik vidurvasario ribą. Tačiau būna, kad tuo metu upės išsilieja tarsi kovo mėnesį. Šįmet – pastarasis variantas, kuris yra tikras „galvos skausmas“ žiobrių gaudytojams ir apskritai mėgėjams žuvauti dugnine ar plūdine. Bet ne apie taikiąsias žuvis šitas straipsnis, o apie plėšrūnes. Suprantama, kad lydekas, nes spiningautojai su nekantrumu laukė jų žūklės sezono pradžios.

Bevartydamas senus žurnalo Žūklė numerius, radau 2006 m. savo paties rašytą straipsnį, kuriame bandau mūsų šalies spiningautojams pristatyti neutralaus plūdrumo voblerius. Jo pabaigoje, cituoju save patį, parašytas toks sakinys: „Manau, jog šio tipo vobleriai netolimoje ateityje suteiks daug malonių siurprizų“.

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.

Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...

Bet koks spininginis vilioklis turi du pagrindinius dirgiklius, kurie ir lemia jo agresyvumą – judesius bei spalvą.

Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...

Nežinau, kodėl, bet ateina toks laiko tarpas, kuomet salačiai tarsi išnyksta iš mūsų upių. Bent jau iš didžiųjų, kada mindai jų krantus rytais, vakarais, bet šie plėšrūnai visiškai nekimba.

Sterkas yra tas plėšrūnas, kuris beveik vienodai aktyvus ištisus metus. Bet apie poledinę žūklę kalbėti anksti, nes teks palaukti ne tik iki užšals vandens telkiniai, tačiau dar ir kol susidarys tas magiškas skaičius 5, kadangi mūsų žūklės taisyklės leidžia žvejams pradėti meškerioti tik ant tiek centimetrų turinčio ledo.

Koks vobleris geresnis – medinis ar plastikinis? Šis klausimas neretai tampa meškeriotojų diskusijų objektu, nes konservatoriai garbina tik klasikinius voblerius iš balzos medienos, o masalus, pagamintus iš plastiko, laiko antrarūšiais.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.