Vobleris Lucky John Chubby 4DR F

Taip straipsnį pavadinau neatsitiktinai. Rinkdamiesi voblerius žvejai pirmiausiai atkreipia dėmesį į jų dydžius, formas (veikiausiai sakytume, modelių tipus), spalvas. Sekantis faktorius, kuris nepraslysta pro akis ir jau buvo išnagrinėtas praeitoje rašinio dalyje, yra masalo liežuvėlio ilgis, galimai užkliūvą dar ir jo plotis. Tačiau liežuvėlio forma paprastai lieka visiškai neįvertinta. Ir tai yra gana nemaža spraga, nes skirtingų formų liežuvėliai gali labai smarkiai įtakoti voblerio darbą.

Iš mūsų žvejų nusiskundimų, kad nekimba žuvys arba jų mažėja, aš neretai pasišaipau, nes jie dažniausiai į tai žiūri tik iš savo varpinės. Tačiau žodis „dažniausiai“ nereiškia, kad visada. Vėsus, lietingas ir vėjuotas gegužis, birželis iš tiesų turi daug įtakos prastam kibimui.

Spalviniai voblerių sprendimai – tai daugiau nei estetika. Tai funkcionalus pasirinkimas paremtas žvejo patirtimi, aplinkos sąlygomis ir plėšrūnų elgsena konkrečiu metų ir paros laiku. Apie tai jau užsiminiau antroje šio straipsnio dalyje, kuomet aprašiau Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP voblerio spalvines variacijas. Ta pačia gaida tęsiu rašinį ir toliau...

Pavasario pabaigoje ateina laikas, kai salačiai, palikę upės vidurį, ima glaustis prie jos krantų. Tai atsitinka kažkur apie gegužės vidurį, o jei oras vėsesnis – mėnesio pabaigoje.

Žūklė spiningu turi vieną esminį bruožą: kuo daugiau kartų užmeti į vandenį įvairius masalus, kuo įvairiau bandai jais žaisti, tuo didesnė galimybė išprovokuoti net labiausiai užsispyrusią žuvį. Visgi kai kurių žvynuotųjų žūklėje nukulniuoti kilometrai vaidina ne menkesnį vaidmenį, nes tik nuolat kaitaliojant žūklės vietas, o tai reiškia, kad sukariant vandens telkinių (visų pirma – upių ir upelių) pakrantėmis nemenką atstumą, įmanoma pasiekti optimaliausius tos dienos rezultatus.

Nemaža dalis spiningautojų gana skeptiškai vertina ryškiaspalvius masalus, nekalbu apie lašišautojus, jie dažniausiai elgiasi priešingai. Žodžiu, tų skeptikų nuomone, tokių spalvų padarų mūsų vandenyse nerasi, ir plėšriosios žuvys, žvejojant kontrastingai atrodančiais vobleriais, blizgėmis ar guminukais, užkimba tik sugundytos vilioklio judesių, nespėjusios dorai įsižiūrėti į tikrąsias jų spalvas. Ir taip nutinka tada, kai grobuonės būna itin aktyvios, griebia kone viską, kas juda jų jutiminėje zonoje.

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Kas niekada negyveno daugiabučio namo pirmame aukšte, tas nesupras, kas yra triukšmas. Prie sklindančių garsų iš artimiausios gatvės, kur nuolatos burzgia mašinos, priprantama, kaip ir prie ošiančių nuo vėjo medžių ar lietaus barbenimo į palangę. Tačiau šūkaujantys po langais jaunuoliai, praeitame amžiuje pagamintas ir vis dar tebeeksploatuojamas kaimyno automobilis, pusę metų trunkantis remontas viršutiniame aukšte gali išvesti iš proto.

Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.

Ne sykį rašiau, kokios protingos žuvys. Tačiau randu vis naujų faktų, kurie įrodo, kad mūsų suvokimas apie žvynuotųjų intelektualinius gebėjimus labai dažnai neatitinka realybės. Paniekinantys posakiai, kad kvaila kaip plekšnė arba bukas kaip kilbukas, yra veikiau žmogiškojo ego pervertinimas. Nusileiskime žemiau (ir giliau) ir pamatysime, kad toli gražu nesame patys sumaniausi bei gudriausi šioje planetoje.

Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...

Turiu įprotį – jei jau pradedu spiningauti kokias nors žuvis tam tikros rūšies masalais, „drožiu“ iki „pažaliavimo“, kol galutinai neįsisavinu tiek tos žvynuotosios gaudymo subtilybių konkrečiais viliokliais, tiek ir masalo galimybių gundant numatytą laimikį.

Kai saulė ima liesti aukštesnių medžių viršūnes, prasideda antrasis vakarinės žūklės etapas. Dabar šešėliai ilgėja sulig kiekviena minute, vėjas visiškai nurimsta ir šapalai užsiima pozicijas, kurios jiems patogios vakariniam maitinimuisi, nė neįtardami, kad gali tuojau pakliūti spiningautojo ant kabliuko.

Vasarą yra du praktiškai lygiaverčiai laikotarpiai, kada geriausiai kimba žuvys – tai ankstyvas rytas ir vėlyva popietė. Priklausomai nuo oro, rytinis kibimas gali tęstis iki kokios vienuoliktos valandos, o neprasta vakarinė žvejyba prasidėti anksčiau. Galbūt žuvys masalus mielai ragaus ir sutemus, o tai reiškia, kad dar neišaušus bei vėlyvą vakarą.

Nusipirko spiningautojas to sezono „topinį“ voblerio modelį, žvejojo, kur yra nemažai žuvų, vietos „patentuotos“, tačiau nė velnio nekimba. Na, gal diena tokia, kai nesiseka, gal žvynuotosios vangios, pabandys ryt...

Tęsiu pasakojimą apie mažai žvejų lankomą Nemuno ruožą. kuriame žuvų tikrai netrūksta. Tačiau, kaip minėjau praeitame rašinyje, vietinės žvynuotosios yra ypatingos.