Vobleris Illex DD Squirrel 67 SP Blue Ayu

Jei imčiau skaičiuoti, kiek šįmet žvejojau tamsiu paros metu, veikiausiai nepameluočiau, kad maždaug kas trečią sykį. Gal net daugiau, kuomet priskaičiuočiau „mišrias“ žūkles – mėgstu ateiti prie upės dar porą valandų iki švintant. Kada meškerioju (turiu omenyje ir spiningauju) po pietų, neretai pasilieku dar valandai kitai sutemus. Ir taip elgiuosi kitąsyk tam nesiruošdamas iš anksto, nes mano liemenės kišenėje visada yra mažas žibintuvėlis, tam reikalui, jeigu...

Kiekviena žuvų rūšis, įskaitant, suprantama, ir salatį, yra skirtinga. Žvejai irgi nevienodi. Žvynuotųjų poelgiai daugelį metų nekinta, tačiau jas meškeriojančių požiūris į žūklę priklauso nuo laikmečio – tuo laikotarpiu dažniausiai naudojamų masalų, įrangos ir dar daugelio dalykų, netgi nuo kiekvieno žūklautojo atskirai. Kita vertus, žvejams būdinga ir grupinė nuomonė, taip vadinami stereotipai.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Jei reikėtų išrinkti geriausią masalą sterkams, net neabejoju, kad absoliuti dauguma spiningautojų balsuotų už guminuką. Visgi pastaruoju metu nemažiau blausiaakių plėšrūnų esu pagavęs vobleriais, nors, kaip pamatysite vėliau, šiems masalams yra kai kurie reikalavimai ir ne kiekvienas modelis juos atitinka.

Bevartydamas senus žurnalo Žūklė numerius, radau 2006 m. savo paties rašytą straipsnį, kuriame bandau mūsų šalies spiningautojams pristatyti neutralaus plūdrumo voblerius. Jo pabaigoje, cituoju save patį, parašytas toks sakinys: „Manau, jog šio tipo vobleriai netolimoje ateityje suteiks daug malonių siurprizų“.

Žinau, žinau – upėse vandens lygis dabar toks aukštas, kad fantazija „atšoka“ spiningauti. Anądien nuėjau prie Neries – nauda tik ta, kad naują spiningą išbandžiau ir pažiūrėjau kaip „vaikšto“ keli irgi nauji, žiemą pirkti vobleriai. Nemune – identiška situacija, o Nevėžyje – dar baisiau. Tačiau tokie reiškiniai laikini. Ir, jei neprapliups ilgalaikiai lietūs, kas irgi visiškai realu, po poros savaičių upės ims sekti.

Nusipirko spiningautojas to sezono „topinį“ voblerio modelį, žvejojo, kur yra nemažai žuvų, vietos „patentuotos“, tačiau nė velnio nekimba. Na, gal diena tokia, kai nesiseka, gal žvynuotosios vangios, pabandys ryt...

Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.

Daiktas, kuris tinka daug kam, paprastai netinka niekam, nes jis turi turėti tiesioginę paskirtį. Toks mano požiūris, tarkim, į buitinę techniką, elektroniką, drabužius, tas pats liečia ir žūklės įrangą arba spininginius masalus. Tiesa, kaip pamatysite perskaitę šį straipsnį, pastariesiems galimos išimtys, su sąlyga, kad jie bus pritaikomi žuvaujant specifinėmis aplinkybėmis ir gaudant konkrečias žuvis, šiuo atveju – sterkus.

Dengiant laku voblerius, tai tenka daryti tik namuose, o štai su spiritiniais rašikliais voblerius galima bent kažkiek paspalvinti čia pat žūklavietėje. Norėčiau dar pažymėti, kad mano turimame asortimente daugiau nei trys ketvirtadaliai visų voblerių, nepaisant dydžių, modelių, kokioms žuvims jie skirti gaudyti, yra perdažyti arba bent jau kažkiek paspalvinti.

Tęsdamas straipsnių ciklą apie velkiavimą, kaip ir žadėjau, paminėsiu voblerius, kuriais dažniausiai žvejoju. Rašinio pavadinime vengiau žodžio „kibiausi“, „geriausi“ ir panašių epitetų, nes galbūt koks nors žvejys pasakys, kad yra kitų dar geresnių, kibesnių šio tipo masalų. Sunku ginčytis, aš žiūriu iš savo pozicijų ir kalbu apie tuos vilioklius, kuriais gaudau. Ir pagaunu.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.