Guminukas Lucky John Pro Bug 2,5"

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Ne veltui šįmet tiek daug rašau apie vandenžoles – tvanki ir, palyginti, drėgna vasara ir jos „tęsinys“ prasidėjus rugsėjui sudaro puikias galimybes augti augalams. Beje, jokia išimtis nebus ir vandens augalai, kadangi nemaža dalis jų veša sekliai ir keroja ten, kur gruntas yra maistingesnis. Kaip žinia, apsemtose telkinių pakrantėse, priekrantėse ir susidaro tokios sąlygos.

Nors be jokių išlygų visi vandens augalai vienaip ar kitaip susiję su žuvimis, tačiau jų tarpe yra tokių, kurie žvynuotąsias traukia tarsi magnetas. Dar daugiau – konkrečių rūšių žuvis, o tai žvejams jau yra gera nuoroda ieškant būsimo laimikio.

Sugalvoti kažką „Tooookio!“, t. y. kuo arba kaip negaudo kiti žvejai svajoja kiekvienas meškeriotojas. Žinoma, jei tas sumanytas masalas ar masalo pravedimo būdas rezultatyvus, nes kitu atveju visi šie išradimai neturi prasmės.

Praeitame rašinyje kalbėjau apie pelkėtų ežerėlių raudes. Tačiau juose kartais galima pagauti ir kuojų. Tačiau tik kartais, kadangi šios žuvys nemėgsta rūgštaus vandens, negali ištverti ir menko deguonies kiekio.

Kaip jau minėjau pirmojoje šio rašinio dalyje, perprasti spiningavimą su šoniniu pavadėliu nesunkiai gali net vaikas. Kita vertus, yra įvairių niuansų, kurie tokią žvejybą daro dar efektyvesnę, bet kartu ir sudėtingesnę.

Atvirai pasakius, net nežinau kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti vandens telkinius, apie kuriuos ruošiuosi pasakoti, kadangi jie gana skirtingi. Tačiau turi ir daug bendro – tai siauri, maždaug iki 7–10 m pločio ir ne visai seklūs vandens „koridoriai“, kuriuose yra bent šiokia tokia tėkmė. Dar vienas vienijantis bruožas – visi jie galiausiai įteka į kokį nors tvenkinį, ežerą, kai kurie jungia du minėtus stovinčio vandens telkinius.

Praeitame straipsnyje pasakojau, kaip iš dviejų metalinių masalų – sukriukės ir vartiklės pasigaminti vieną vilioklį. Šįsyk tandeminiai masalai bus iš dviejų skirtingų medžiagų, nes derinsiu metalą su silikonu.

Esu rašęs straipsnį apie JAV sukurtą sistemėlę Carolina Rig, kuri pritaikyta basų žūklei, bet mūsų vandenyse puikiai tinka gaudyti ešerius, sterkus, kai kuriais atvejais – ir lydekas. Dabar norėčiau pakalbėti apie paprastesnį jos analogą Texas Rig arba Florida Rig.

Teko skaityti internete, kad vėgėles spiningu gali gaudyti praktiškai visais populiariausiais dirbtinės kilmės masalais, t. y. guminukais, vobleriais, vartiklėmis. Įdomiausia, kad tekstai ten žodis žodin sutampa, gal tik keletas buvo parašyti savaip, tačiau galima atskirti, kad tai – kopijos iš kažkokio pirminio šaltinio. Išsyk pasakysiu, kad vobleriai ir vartiklės vėgėlių žūklei mažiausiai tinka.

Niekada nevažiuoju į žūklę tam nepasiruošęs. Jei staiga koks nors bičiulis paskambina ir pasako: „Tuojau pat kraukis meškeres ir varom“, aš atsakau, kad ne. Taip atsakau, nes žinau, kad po to gailėsiuosi – būtinai ką nors iš reikalingų žūklėje daiktų, tegul ir mažmožių, paliksiu namuose ir to „kažko“ man verkiant trūks (Merfio dėsnis), o tai gadina nuotaiką...

Šiais metais, kaip niekada anksti pradėjau daugiau žvejoti guminukais, gal todėl jau nuo rudens pirmų savaičių mano straipsniuose vis minimi šie masalai. Vargu ar rasčiau paaiškinimą tokiam spiningavimui – tiesiog man metai yra metams nelygūs ir paprasčiausiai mėgstu ilgesnį laiką naudoti vienos rūšies vilioklius. Žodžiu, taip šįmet susiklostė...

Jeigu rašydamas straipsnį paminiu žodį „guminukas“, absoliuti dauguma skaitytojų jį įsivaizduoja kaip riperį arba tvisterį. Ir jie būna teisūs, kadangi šie viliokliai yra bene vieninteliai silikoniniai masalai iš daugelio, kuriuos plačiai naudoja mūsų spiningautojai. Visokia ten „egzotika“, kuriai priskirčiau silikoninius sliekus, vėžiukus ir neaišku kokių gyvių imitacijas, nors neatmetu galimybės, kad tokie padarai gamtoje egzistuoja, dažnai spiningautojų vertinami skeptiškai.

Persiritus rudeniui į antrą pusę iš upių rėvų ima nykti ešeriai. Nors iš tiesų dryžuočiai niekur nedingsta, bet pasirenka užrėvius ir vis dar tebemedžioja...

Kažkada, kai dar drop shot metodas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius, spiningai šiam būdui buvo naudojami kokie pakliuvo. Na, gal ne visai taip, tačiau specializuotų kotų nebuvo ir teko rinktis trumpus bei jautrius spiningus, kurių paskirtis pati įvairiausia. Tiesą pasakius, to neatsisako daug kas ir dabar, visa esmė – spiningas turi būti kiek galima jautresnis ir gana standus, kad būtų galima jausti kiekvieną žuvies prisilietimą prie vilioklio.