Kaip suvilioti žolėse tūnančią lydeką
Ne veltui šįmet tiek daug rašau apie vandenžoles – tvanki ir, palyginti, drėgna vasara ir jos „tęsinys“ prasidėjus rugsėjui sudaro puikias galimybes augti augalams. Beje, jokia išimtis nebus ir vandens augalai, kadangi nemaža dalis jų veša sekliai ir keroja ten, kur gruntas yra maistingesnis. Kaip žinia, apsemtose telkinių pakrantėse, priekrantėse ir susidaro tokios sąlygos.
Tikrai nesiruošiu šiame straipsnyje pasakoti tą patį apie tą patį, ką pateikiu atskiruose rašiniuose. Tačiau vandens augmeniją minėsiu nuolat, kadangi kalbėsiu apie lydekų žūklę žolynų priaugusiuose telkiniuose. Beje, nebūtinai labai sekliuose, nors pradžioje užsiminiau apie apsemtas pakrantes ir priekrantes. Taip, be abejo, ten žolių bus daugiausiai, veikiausiai netruks ir lydekų, tačiau sėkliuose dažniausiai plaukios dėmesio nevertas laimikis.
Specifiniai vandens telkiniai
Kita vertus, visiškai „nurašyti“ tokių vandens telkinių neverta, kadangi dalis jų seklūs būna ištisus metus ir aštriadančių plėšrūnių čia yra apsčiai. Tai įvairūs smulkūs pelkėti ežeriukai, seni apleisti karjerai, kai kurie tvenkiniai ir panašiai. Kas liečia ežerus, nereikėtų iš sąrašo išbraukti didelių tokio tipo telkinių su plačiais sėkliais, jų įlankomis, kadangi augmenija augmenijai nelygi ir neatmetu varianto, jog ji ten yra tik paviršinė, o žemiau plyti pakankamai laisvi vandens plotai. Na, bent jau tokie, kur stambesnė lydeka gali plaukti be baimės, kad šonais kliudys lūgnių ar lelijų „virves“, kitokių vandenžolių stiebus.
Puikios žūklavietės, jei jau kalbu apie užžėlusius vandenis, yra upių senvagės. Ypač tos, kurios jungiasi su upe. Dabar, kada netrūksta nei šilumos, nei kritulių, jos veikiausiai neatkirstos nuo tekančio vandens.
Dar viena kategorija telkinių – tiesiog neaiškios kilmės balos, kokių galima rasti prie Nemuno ir Nevėžio. Tai ne senvagės, o šiaip vandens prisipildžiusios įdubos. Kai kurios susisiekia su upe, o kitos – ne. Ten gali būti netgi pakankamai gilu, vietomis apie du metrus gylio. Veikiausiai tie vandens telkiniai neišdžiūsta, nes turi susiekimą su bėgančiu vandeniu arba juose atsiveria povandeniniai šaltiniai. Galimas variantas, kad yra ir protakos, ir šaltiniai. Taip sprendžiu, kadangi juose vanduo būna neretai net vėsesnis nei pačioje upėje.
Galiausiai lydekų rastume ir didesnių upių, suprantama plačiose smarkiai užžėlusiose įlankos ar šiaip vandenžolėmis apaugusiose atkarpose, kur krantai išplatėja, tėkmė rimsta ir todėl čia kaupiasi įvairios nuosėdos, kas tinka želti įvairiai augmenijai. Karštą, bet sausą vasarą, ten plėšrūnių mažiau, nes vanduo tuomet ten būna per seklus, per šiltas, pernelyg dusinantis, saulė, regis, gręžia seklumynų dugną. Jei kritulių pakanka, tada ir deguonies telkiniuose padaugėja, gylis vandens lygis pakyla, kas labiausiai aktualu negiliai esančioms žuvims. Aukšta vandens temperatūra išlieka, ji, be abejo, neigiamai veikia lydekų apetitą, bet vis tiek ne taip smarkiai, kaip deguonies stygius ir tiesioginiai saulės spinduliai. Tarp žolių yra nuolatinis pavėsis, tad net giedriausią vidurdienį surastume plėšrūnių.
Žodžiu, kur pirštu dursi, kažką panašaus į nupasakotas žūklavietes pamatysi, tačiau šalia jų spiningautojų – vargu. Vieni meškeriotojai paprasčiausiai ignoruoja tokias vietas, nes mano, jog ten nėra dėmesio verto laimikio. Kiti žvejai gal ir susigundytų, net pabando retsykiais laimę, tačiau nedidelėse akyse ar takuose tarp žolių jų naudojami masalai netinka – vos patraukė ir užkabino už žalių kliuvinių...
Ką lydekos veikia žolynuose?
Meškeriotojams galbūt nelabai aišku, ką lydekos veikia tuose vandenžolių plantacijose. Tai priklauso nuo konkretaus vandens telkinio. Jei jis visas panašus veikiau į pievą, o ne į tvenkinį, karjerą ar ežerą, grobuonėms nėra kur dėtis ir žuvelių tykojimas tarp augalų yra įprastas jų užsiėmimas. Beje, potencialios aukos irgi pasirinkimo neturi – jos į kitą telkinį krantu nenueis. Žuvų rūšių įvairovė čia menka, paprastai vyrauja tik viena ar dvi rūšys, tarkim, karosai ir saulažuvės ar kuojos ir raudės – nedidelės karpinės žvynuotosios, kurios būna pusalkanės, bet vis tiek dauginasi, dauginasi...
Tokiuose telkiniuose lydekų gali būti nemažai, bet ir jos irgi smulkios, kaip taisyklė kibs iki pusės kilogramo plėšrūnės. Aišku, pasitaikys ir išimčių, bet tai tikrai nedažnas reiškinys.
Panašiai yra ir atkirstose nuo upės senvagėse. Tačiau susisiekiančiose su tekančiu vandeniu apžėlusiuose augalija telkiniuose situacija visai kitokia. Tokiose balose žuvys tai atplaukia, tai išplaukia, jos nuolat migruoja. Senvages mėgsta karosai, lynai, rastume apsčiai ir riebių raudžių, kuojų, tad lydekoms net ir stambesnio grobio pakanka. Todėl šiuose telkiniuose jau galima suvilioti pakankamai svarių laimikių. Nebus rekordinių, bet po 2–3 kg sveriančios plėšrūnės – ne retenybė.
Upių įlankose ir apaugusiuose žolynais seklumynuose irgi tūno viena kita didesnė lydeka, bet paprastai dominuoja smulkios. Rimtesnės aštriadantės laikosi arčiau augalijos kraštų, į didelę žolių raizgalynę nelenda, nes joms ten per seklu, per tanku...
Kai kurių meškeriotojų įsitikinimu, lydekos varliauja tik rudenį, kada varlės ima trauktis iš sausumos į vandenį. Tačiau tokia nuomonė klaidinga. Taip, tuomet net stambios grobuonės kai kur atplaukia specialiai šalia krantų, nes tikisi lengvo grobio. Bet ir esant šiltam vandeniui lydekos į varles nespjauna, jei pastarosios pasirodo aštriadančių pasalos zonoje. Juk plėšrūnei nėra jokio skirtumo, bus ten žuvis, varlė, stambi vabzdžio lerva, vėžys, dėlė ar dar kas nors gyvo – skrandis suvirškins bet kokią auką.
Taigi net ir ten, kur lydekos turi gana didelį aukų pasirinkimą, jos nupasakotų žolėmis apaugusių vandens plotų nesikrato, priešingai – čia atplaukia užkąsti ir tai daro pakankamai sėkmingai.
Dabar pagalvokime, kaip grobuones iš šių vietų iškrapštyti...
Varlės tinka ne tik rudenį
Senesniais laikas būdavo vienintelis masalas žuvauti aprašytomis sąlygomis – vadinamos neužsikabinančios blizgės (tokias vartikles gamina iki šiol), kurios savo konstrukcijoje turi atsikišusia viela apsaugotą vienšakį kabliuką. Kuomet lydeka čiumpa tokį masalą, ji nulenkia vielelę ir kabliukas įsikerta į grobuonės gerklę. O įvairios žolės už šio masalo neužsikabina.
Tačiau taip yra labiau teoriškai. Visų pirma, nulenkti vielą sugeba ne visos lydekos, paprastai tai pajėgia stambesnės, kurių žolynuose yra mažai. Arba itin alkanos, kurios griebia masalą labai aršiai. Vėlgi gaminys gaminiui nelygu, tačiau, reikėtų pripažinti, kad šios blizgės – ne patys patikimiausi viliokliai ir „tuščių“ pakirtimų bus pernelyg daug.
Antra – vartiklės yra metalinės, todėl jos skęsta. Pravesti tokį masalą virš žolių, tarp žolių tenka gana greitai ir kitąsyk grobuonė nespėja sureaguoti arba nepaveja blizgės – susuka sūkurį, gal net kelis metrus bando vytis, bet tuo viskas ir baigiasi. Jei vartiklę traukiame takais, užmetame į didesnę akį ir po paviršiniais augalais yra laisvesni vandens ploteliai, tuomet galima bandyti masalą trūkčioti su ilgomis pauzėmis, leisti laisvai skęsti. Tai, beje, vienas iš labiausiai gundančių plėšrūnes animavimo elementų.
Trečia – kietus masalus aštriadantės grobuonės labai greitai išspjauna. Aišku, spiningaujant apskritai žiopsoti nevalia, bet žvejus dažnai trikdo tas faktas, kad tokiomis žūklės sąlygomis ir gaudant tokiais masalais tenka greičiau reaguoti akimis, nei ranka. Tad meškeriotojas pasimeta – per staigiai kirsi, bus negerai, bet jei uždelsi, irgi jokios naudos. Žodžiu, reikia gana daug laiko perprasti minėtos žvejybos niuansus.
Kur kas patogesni minkšti silikoniniai viliokliai, kurių dabar prigaminta devynios galybės. Ir geriausi tie, kurie plaukia, nes, kaip žinote, silikonas gali būti ir plūdrus. O geriausi iš geriausių, mano nuomone, yra ne mūsų įprastiniai riperiai ar tvisteriai, tačiau įvairios vėžių, salamandrų, vabzdžių ar nežinia kokių gyvių imitacijos, kur pirmautų silikoninės varlės.
Esmė tame, kad šios grupės viliokliai turi gana didelį kūno plotą, taip pat įvairias ataugas, žnyples, plaukelius ir panašiai, kas dar labiau didina masalų plūdrumą. Tad užnėrus juos ant lengvo galvakablio ar ofsetinės galvutės, viliokliai skęs labai lėtai arba išliks plūdrūs, dėl ko masalus galima vesti pamažu, o jie judės judindami visas savo atsikišusias kūno dalis.
Tiesa, tokie masalai turės ir gana akivaizdų minusą – juos užmesti toli ir taikliai vėjuotą dieną bus sudėtingą. Betgi, pučiant smarkiam vėjui ir banguojant, apskritai tarp žolių žuvauti sunku, nes tada nesimato nei takų, nei akių augalijoje, neįžvelgi kaip giliai yra žolynai, nepadeda net poliarizuoti akiniai.
Jau pabrėžiau, kad visų masalų masalas bus silikoninės varlės, nes kai kurios jų pagamintos taip, jog yra masyvios, tačiau plūdrios. Todėl užsimeta tokie viliokliai tikrai neprastai. O ir jų animacija primena natūralios varlės judesius, jei, suprantama, teisingai mokėsi vesti.
Tai gali būti tiek su silikoninėmis kojelėmis varlės, tokios, kaip Lucky John 3D Freddy Frog, tiek varlės su savotiškais kojelių vietoje esančiais „plaukais“, pavyzdžiui, Lucky John Frog. Nors vizualiai šiedu masalai skiriasi, bet konstrukcija abiejų vilioklių identiška (prie kūnelio priglaustas dvišakis ir aukštyn gyliais riestas kabliukas). Tačiau žuvaudami rasime ir daugiau skirtumų.
Vėlesnė šių varlių versija, kalbu apie turinčias silikonines kojas Lucky John 3D Frog, puikiai dirba jas traukiant vienodu ritmu, nes judina kojas tarsi dviuodegis riperis. Lucky John Frog geriau vesti šuoliais, patrūkčiojant, traukti tuo vadinamuoju stop&go principu. Tiesą sakant, taip animuojant neprastai žais ir pirmieji minėti masalai. O ir lydekoms įprasta, kuomet varlių imitacijos juda panašia maniera, kadangi tikrosios varlės neplauko kaip žuvys, bet iriasi nedideliais atstumais ir vis stabteli. Visgi siūlyčiau bandyti abu traukimo variantus tiek su vienais, tiek su kitais viliokliais.
Jei nenorėsite žuvauti silikoninėmis varlėmis ar jų neįsigijote ir bandote, tarkim, vėžius, laumžirgio lervas, egzotinius gyvius, tuomet patarčiau rinktis akį rėžiančių spalvų modelius. Nors jūsų naudojami tokio tipo viliokliai nieko bendro su natūraliomis aštriadančių aukomis neturės (vėžys neplaukioja vandens paviršiuje, juolab, nebūna salotinis ar geltonas), bet lydekai nėra kada žiūrėti ir identifikuoti auką mažame apžvalgos plote – pirma griebia, o po to nusprendžia: spjauti ar ne... Ji pirmiausiai čiumpa tai, kas juda ir (ar) labai krenta į akis.
Nepakirsite – masalą išspjaus. Tačiau, kitaip nei metalinį vilioklį, ne taip greitai. Čia greičio skirtumas matuojamas gal tik viena sekunde ar jos dalimis, bet tiek pakanka, kad sėkmingų pakirtimų skaičius sumažėtų ar padidėtų kelis sykius.
Kalbėdamas apie metalinius masalus išsyk perėjau prie silikoninių ir nepaminėjau „tarpinių“, kadangi jie buvo sukurti anksčiau už pastaruosius. Tokie viliokliai – irgi plūdrūs, nes pagaminti iš tuščiavidurio plastiko, tai vadinamieji Hollow Bait serijos masalai. Šiai grupei priskiriamos plastikinės varlių imitacijos, taip pat dauguma poperių, kai kurie vobleriai ir dar daug įvairių vilioklių. Bet tai jau kita daina ir kitoje operoje.
Romualdas Žilinskas
