Vėgėles spiningu? Geriausi ir geri dirbtiniai masalai
Teko skaityti internete, kad vėgėles spiningu gali gaudyti praktiškai visais populiariausiais dirbtinės kilmės masalais, t. y. guminukais, vobleriais, vartiklėmis. Įdomiausia, kad tekstai ten žodis žodin sutampa, gal tik keletas buvo parašyti savaip, tačiau galima atskirti, kad tai – kopijos iš kažkokio pirminio šaltinio. Išsyk pasakysiu, kad vobleriai ir vartiklės vėgėlių žūklei mažiausiai tinka.
Aš niekada nesakau niekada, juolab žvejyboje, kur atsitiktinumų pasitaiko begalė, tačiau iš jų negalima daryti teorijų ir pateikti kaip patariamąją medžiagą. Faktas, kad vandens telkiniuose, kur vėgėlių galbūt yra daugiau nei baloje karosų, jos gali užkibti ir ant strymerių, nes teoriškai tai būtų netgi geresni masalai nei blizgės, jei tik šiuos vilioklius nuskandinsi į atitinkamą gylį ir reikiamai pravesi.
Silikonas ir galbūt porolonas
Tačiau mes gyvename ne kažkur prie Uralo, o Lietuvoje ir mūsų vandenyse (turiu omenyje, ne vien upėse) vėgėlių nėra tiek daug. Tad čia tenka jas gaudyti tikslingai su tais viliokliais, kurie jau pagal savo animavimo principus yra artimiausi vėgėlių biologijai. Noriu pasakyti, kad šios plėšrūnės yra pusiau aklos, medžioja be išimčių tik palei dugną, nevengia tėkmės, nemėgsta itin judrių masalų. Kad tai yra faktas, galima įsitikinti jas žvejojant ir dugninėmis, kadangi kai kur vėgėlės gali geriau kibti ant negyvos ar net (fui, kaip neestetiška) sutraiškyta galva žuvelės.
Tad tenka turėti omenyje faktą, jog vėgėlės net į dirbtinį vilioklį reaguos identifikuodamos jį kaip auką, tik tuomet, kada tas masalas skleis atitinkamus virpesius arba (ir) turės joms patinkantį kvapą bei skonį. Nemanau, kad plastikas ir geležis bus patrauklios medžiagos vėgėlei. Minkštas silikonas...
Hm, jis irgi nėra tas, kurį ėstų šios plėšrūnės netgi badaudamos, visgi yra tokių guminukų, kurie prisodrinti įvairių kvapų, turi skonį. Tarkim, krevečių, krabų, vėžių, skumbrių ir dar nežinia kieno, tačiau dvokia atsakančiai, po žūklės tenka rankas plauti „devyniais muilais“.
Įdomiausia, kad visi tokie „pagardinimai“ labiausiai ir priimtini vėgėlėms, nes šios grobuonės ėda ne vien žuvis, tačiau ir kitus gyvius, pavyzdžiui, vėžius, be to jos nevengia ryti ir kritusių padarų. Tai būdinga naktį besimaitinančioms plėšrioms arba pusiau plėšrioms žuvims, tokioms kaip šamas, ungurys.
Kita vertus, silikoninius masalus galima pravesti dugnu, padugne labai lėtai, su neriboto laiko pauzėmis, o jų skleidžiami virpesiai vis tiek bus artimi būtent žuvims, dėlėms, varlėms ar dar kažkam, kas iš tiesų yra vėgėlių maistas. Beje, tas „neriboto ilgio“ pauzes gaudydami guminukais galime daryti net ir pakankamai didelėje tėkmėje, kur voblerį taip animuoti nebus jokių galimybių. Blizgę galima, tačiau gulintis tarp dugno akmenų geležies gabaliukas vargu ar patiks vėgėlėms.
Rusijoje šias plėšrūnes gaudo dar ir poroloninėmis žuvelėmis. Esu bandęs tokį masalą, dar kažkur rūsyje pas mane jų yra porą dėžučių, bet vėgėlių nežvejojau. Manding, kad tokio tipo vilioklis galėtų pasiteisinti ir pas mus, bet tai – tik spėlionės.
O taip manau, nes spiningavimas poroloninėmis žuvelėmis, kada jos yra suderintos su ofsetine galvute, išties mažai kuo skiriasi nuo žūklės guminukais, juolab, kad poroloną galima apipurkšti dabar pas mus parduodamais koncentruotais kvapais plėšrūnėms, kurie irgi bus panašios sudėties kaip tie minėti „valgomi“ guminukai – dvoks krevetėmis, krabais ir panašiai.
Tie, kurie labiau virpa
Gal per toli savo pamąstymais nuėjau, gal per daug įsifantazavau, tačiau tikrai neatmetu prielaidos, kad vėgėlės gali jausti ir jas supančių daiktų struktūrą, paprasčiau tariant, jos gali (o kas įrodė, kad ne? Nors niekas neįrodė, kad taip) skirti minkštus daiktus nuo kietų, nes juk plauko tarp akmenų ir ten randa, tarkim, kritusią žuvį ar anabiotinėje būklėje esančią varlę. Aš čia suku linkt to, kad metalas ir plastikas yra kietos medžiagos, o silikonas ir porolonas daug artimesni pagal savo struktūrą į gyvus arba jau nebegyvus organizmus.
Kita vertus, po vandeniu yra ir augalų, ir jau supuvusių augalų, jie netgi tėkmėje juda, tad jei jau taip, tada vėgėlės prisirytų žolės. Bet mes nežinome žuvų visų jutiminių organų galimybių, nes nėra buvę, kad plėšrūnės ėstų žolę ar suneštus ant dugno, skęstančius medžių lapus. Neabejotina tai, kad vėgėlės junta kvapą, skonį, vandens cheminę sudėtį.
Vis akcentavau pauzes, galima pagalvoti, kad vėgėlės nečiumpa judraus masalo. Žinoma, kad čiumpa, bet, ne salačių manieroje, juk sakiau – jo virpesiai turi būti tokie, kad šios plėšrūnės nejaustų nė menkiausio įtarimo, kad vilioklis „netikras“. O tikra aukos būsena yra maždaug tokia: vanduo šaltas, žuvelė yra vangi, tamsoje – juo labiau, nors ji vis tiek kažkiek juda, kad išsilaikytų vandenyje, virpina pelekėlius, tik retsykiais sustingsta... Tad animuojant masalus į tai ir tenka atsižvelgti.
Beje, reikėtų pabrėžti, jog vėgėlės gana baikščios ir atsargios, to niekas, na, bent jau nesu skaitęs, girdėjęs, kažkodėl neakcentuoja. Jų jutiminiai organai itin jautrūs povandeninei vibracijai, antraip šioms grobuonėms būtų sunku medžioti tamsoje.
Galbūt pastaroji pastaba „prasilenkia“ su dugnininkų patirtimi, nes jie naktimis kur nors ties Nemuno dambomis sėdi būriais, kūrena laužus, vaikštinėja, nutinka, kad padauginę šildančių lašų ir dainas užtraukia, bet vėgėlių vis tiek pagauna. Na, taip, bet tikrai ne tiek daug, kiek sužvejotų gaudydami be triukšmo. Be to, meta masalus kartais gana toli, šių meškeriotojų viliokliai yra natūralios kilmės, tad gal nelyginkime.
Taigi renkamės silikoninį masalą, jis mūsų sąlygomis bus neabejotinai geriausias vėgėlių žūklei. Žinoma, išskyrus natūralią žuvelę, apie tai pasakojau praeitame straipsnyje. Bet dabar kalbu apie tikrą dirbtinį vilioklį, bet ne kombinuotą – aname straipsnyje aprašytą pamautą ant galvakablio tikrą žuvytę arba jos išpjovą.
Be didelių išvedžiojimų pasakysiu, kad tvisteriai bus geriau nei riperiai. Taip pat geresni už riperius yra ir dviuodegiai tvisteriai, įvairios didesnės vabzdžių imitacijos, kurios turi kažkokių plevėsuojančių, tėkmėje ar betraukiant „maskatuojančių“, judančių, virpančių detalių, ataugėlių, ūselių, kojelių, žnyplių ir panašiai. Aš kalbu apie silikoninius vėžius, vabalų lervas ir nebūtinai identiškas mūsų vandenų faunai, pavyzdžiui, laumžirgio lervai (Lucky John Pro Nayda). Tai gali būti ir „kažkas neapibrėžto“, kaip, tarkim, Lucky John Hogy Strimp ar Lucky John Insector.
Toks pasirinkimas grįstas tais mano minėtais virpesiais, kūno plastiškumu, vibracija ir dar velniai žino kuo, nes šių vilioklių judesiai yra kitokie nei į žuveles panašių riperių.
Paradoksalu, tačiau vėgėlių visgi, jei ir ne daugiau, tačiau nelabai ir mažiau pagaunama ant silikoninių žuvelių. Ir tokį paradoksą galima paaiškinti labai paprastai – tiesiog tokiais masalais dažniau žvejojama. Bent jau mūsų vandenyse. Jei tikslingai žuvautum vėgėles ir imtum du masalus – tvisterį ir riperį – tuomet įsitikintum, kad tvisteris bus geriau.
Nors galbūt irgi ne visada, tuo įsitikinau naktimis žvejodamas lydekas, kurios, pagal mano paskaičiavimus, mieliau čiumpa tvisterius, bet būna, kad kitąsyk nori riperių. Kaip ir sterkai, kurie santykiu 5:1 geriau čiups žuvelę imituojantį silikoninį masalą, bet kitąsyk renkasi būtent „kirmėlę“.
Balta arba bet kokia spalva
Esu perskaitęs ne vieną straipsnį vėgėlių spiningavimo tematika. Autoriai teigia, kad geriausia vėgėlėms yra balti tvisteriai, taip pat gana atsargiai užsimena, jog neblogi ir samanų, spalvos bei juodi. Bet tai – dvi priešingos, labiausiai kontrastuojančios tarpusavy spalvos ir viena tarpinė, reiškia, kad iš principo tinka visokios, nors geriausiai bus balta. Beje, kažkodėl nenurodytos firmos, kurios gamina tuos masalus, man tai svarbu, nes bent pačiupinėčiau silikoną...
Bet juk vėgėlės yra beveik aklos. Sako, kad beveik, tačiau ne visiškai, galimas daiktas, jog iš arti jos įžiūri „aukos“ bendrą spalvų toną. Tačiau kodėl tada neminimi fluorescuojantys guminukai? Jie būtų naktimis, gelmėje patys ryškiausi.
O dabar mano toks „nekaltas“ pastebėjimas, apie tai kažkada esu jau rašęs. Silikonas nelygus silikonui, todėl ankstesnės kartos silikoniniuose gaminiuose išryškėdavo tendencija – pieno spalvos riperiai, tvisteriai ir kiti viliokliai būdavo minkštesni už spalvotus. Aš tai sieju su gamybinėmis technologijomis, nes balta spalva yra pirminė (turiu galvoje gamybą, ją lengviausiai dažyti), čia nedėta jokių dažų, veikiausiai spalvindami masalus gamintojai juos sukietina. Taip pat esu rašęs, kad patys standžiausi, jei imsime vienos firmos gaminius, bus būtent tie „fosforuojantys“ guminukai.
Be to kai kurių rūšių silikonas kitąsyk gerokai sustandėdavo šaltame vandenyje. Beje, dabartinis – irgi, tačiau ne taip juntamai, labai minimaliai. Anksčiau kai kurie riperiai tapdavo šaltame vandenyje vos ne puspadžio kietumo.
Įdėkite guminuką į šaldytuvą, nebūtinai į kamerą, o kitą tokį patį įmerkite į verdantį vandenį, pačiupinėkite juos ir tuo įsitikinsite. Geriausiai tokiam bandymui pasirinkite ką nors iš senesnių atsargų.
Tačiau dabar jau kiti laikai, silikonas irgi yra naujos kartos, jis nepriklausomai nuo spalvos bus vienodo arba beveik vienodo minkštumo, kaip ir minėjau, temperatūra daug mažiau įtakos šios medžiagos standumą. Aš negarantuoju už visas tokius masalus gaminančias firmas, bet laikausi principo – kuo dažniausiai gaudau, apie tai ir kalbu. Tad galiu galvą guldyti už Lucky John, Keitech gaminius.
Iš minkštesnio silikono pagaminti masalai, taip pat turintys tvisterio formą ir tie kiti įvairūs su „ataugomis“ ramioje būsenoje tėkmėje labiau virpa. Jie ir lengvai patraukti išsyk ima judinti uodegas, ūselius ar kojeles, žodžiu, tokios yra konstrukcinės šių vilioklių ypatybės, juos gaminant ir atsižvelgta į galimai lėtą tų masalų animavimą.
Aš, tiesą sakant, vėgėlių žūklėje irgi dažniausiai naudodavau baltus tvisterius arba bent jau šviesius, ryškesnius silikoninius masalus. Čia dėl visa ko, apsidraudimui. Vabzdžių imitacijoms taikiau išimtį, jomis spiningaudamas praktiškai į spalvas neatsižvelgiau. Pageidautina siūlyti „valgomus“ masalus, kitaip nebūčiau ta tema tiek daug rašęs.
Marmurinėms plėšrūnėms nereikia labai didelių vilioklių. Vėlgi tai yra natūralu, nes jos dažniausiai minta smulkme – menkavertėmis žuvimis, paaugusiu mailiumi. Geriausiai naudoti maždaug 5–7 cm dydžio vilioklius, nors galima net smulkesnius. Bet stambesnių nereikia, manding, kad optimalesnis variantas – 5 cm.
Vėgėlės nekimba lyg kokie ešeriai, jei per tris–penkias žūkles pagauni vieną ar dvi (paprastai kelias – tik kažkurią naktį ar vakarą), tai jau yra tikrai geras rezultatas. Ir išties kol kas man sunku daryti gilesnes išvadas dėl masalų spalvinių variantų. Gal kada vėliau, po kelerių metų. Nors animavimo techniką daugmaž perpratau.
Kaip tuos masalus reikėtų pravesti, kokią įrangą naudoti, šiame straipsnyje tiksliai ir nepaminėjau. Ką gi, palieku tai kitam sykiui. Skaitykite tęsinį, dar laiko yra, galbūt pagausite spiningu vėgėlę.
Romualdas Žilinskas
