Guminukas Lucky John Long John 4,2"

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Pirmiausiai visus žvejus noriu pasveikinti su Naujaisiais Metais ir Kalėdomis. Mėnesį laiko buvau dingęs iš socialinių tinklų, nes atostogavau. Nors išties turėjau kitų reikalų ir darbų, kuriuos nuveikti galima tik visiškai atsiribojus nuo rašymo apie žūklę, o dar geriau – nuo viso pasaulio. Na, bet mano asmeninis gyvenimas ir nesusijusi su meškeriojimu veikla neturėtų dominti šito facebook puslapio skaitytojų, todėl žuvaukime toliau...

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Anądien su bičiuliu, kuris man tinka į sūnus, bet dėl to tikrai nėra prastas žvejys (sakyčiau, netgi priešingai), įsišnekėjom apie įvairias spiningavimo sistemėles guminukams. Kalbame tarsi aklas su kurčiu, kol galiausiai susiorientuojame, kad šnekame apie vieną ir tą patį, tačiau įvardijame skirtingai. Tiksliau prie tokios išvados prieinu aš, nes apie sistemėlę man aiškina draugas. Vadina jis šį montažą „pašniūrke“ ir mūsų pokalbio pradžioje labai nustemba, kad aš, tiek metų žvejodamas, nežinau tokio elementaraus dalyko.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Bet kokių žuvų gaudymas turi savą specifiką. Tai, suprantama, taikoma ir plėšrūnėms. Kita vertus metų laikas irgi daro savas korekcijas, nes, tarkim, šapalą arba lydeką žvejoti pavasarį yra ne tas pats, kaip gaudyti įpusėjus vasarai arba baigiantis rudeniui.

Bendraujant su salatininkais galima pastebėti keistą faktą – jie naudoja masalus, kurie gerokai skiriasi. Detaliau išnagrinėję situaciją pamatysime, jog kartais vieni spiningautojai pagauna daug plėšrūnų, o kiti – nė vieno, kitąsyk vienodai laimė šypsosi visiems.

Žvejai kalbėdami apie guminukus dažnai pabrėžia dvi jų savybes: „valgomas“ arba „nevalgomas“. Kas turima omenyje veikiausiai aišku, tačiau kodėl retai kada užsimenama apie tai, kad šie masalai skęsta arba ne? O juk guminuko plūdrumas yra ne mažiau svarbus, nes, tarkim, pirkdami voblerius spiningautojai visų pirma į tai ir kreipia dėmesį.

Įžanginiame straipsnyje rašiau, dėl ko apskritai dažau masalus. O dabar, kaip žadėjau, papasakosiu apie kiekvienos rūšies vilioklių dažymą. Pradėsiu nuo guminukų spalvinimo, nors, reikėtų pasakyti, kad voblerius spalvinu dažniau ir įvairesniais dažais. Visgi silikoninių masalų dažymas turi bene daugiausiai įvairių niuansų, kadangi šių vilioklių medžiaga yra minkšta.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...