Blizgutė Lucky John EOS 1,8g

Kiršlių žūklė spiningu yra labai savotiška, ji tarsi apjungia žvejybą museline ir ultralight spiningavimą. Apskritai spiningavimas mažose upėse ir upeliuose gaudant gėlavandenes lašišines žuvis turi savitą filosofiją, kuri, tarkim, lydekų ar sterkų gaudytojams nelabai suprantama.

Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.

Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.

Besisukančias blizgutes, tiek daug metų džiuginusias žvejus, pamažėle pamiršome. „Pradedančiųjų masalas“ – oriai atsako kiek prakutęs spiningautojas, švystelėdamas dvidešimt eurų į vandenį. Suprask – brangus vobleris yra geriausias. Sukriukės, liaudyje vadinami „mepps‘ais“ išgyvena didžiausią dramą: vartiklės, silikoniniai masalai, vobleriai – štai pagrindinis naujų laikų spiningautojo ginklas...

Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais.

Upės – mano stichija. Tačiau upėtakis nėra „mano žuvis“. Taškuotuosius gražuolius mėgstu gaudyti, ir net labai, bet nesu jų žūklės maniakas. Turiu tam svarių priežasčių. Labiau patinka didžiosios mūsų upės, kur galima net nepakeitus spiningavimo taktikos ir technikos sužvejoti įvairesnį laimikį. Ir pagauti gerokai stambesnių žuvų nei upėtakiai. Upėtakių žūklę laikau lyg savotišku desertu, o nuolat valgomas net ir medus apkarsta.

Tikrai ne visi mūsų šalies meškeriotojai žvejoja žiemą. Taigi laisvo laiko tokiu metų laiku turi pakankamai. Net jei ir žuvauja, antroje žiemos pusėje ne vienas žvejys ima galvoti apie atviro vandens sezoną, po truputį tam ruošia įrangą.

Mažų gabaritų vartiklės, mes jas vadiname mini, ultralight arba upėtakinėmis vartiklėmis, mano nuomone, mūsų žvejų tarpe nesulaukė deramo dėmesio. Reto kurio spiningautojo masalinėje surasi šių masalų, na, nebent jis smarkiai susidomėjęs ultralight spiningavimu arba dažnai žvejoja upėtakius.

Plėšrūnių gaudymas mini vartiklėmis – jau ne naujovė. Kaip, beje, ir kai kurių taikiųjų žuvų žūklė šiais masalais. Tačiau aš noriu pakalbėti apie upėtakių žvejybą tomis mažomis blizgėmis. Ir ne apie tvenkiniuose auginamų vaivorykštinių, o mūsiškių margųjų...

Vaivorykštinius upėtakius Lietuvoje žvejai kartais pagauna Merkio aukštupyje, kai kuriose kitose upėse, teko girdėti, kad net Kauno mariose iš po ledo. Tačiau mūsų natūralių vandenų šiomis žuvimis niekas specialiai nežuvina, jei neskaitysime Šešupės atkarpos, į kurią Marijampolės muselininkų klubas prileido vaivorykštinių upėtakių gaudymui pagal licencijas. O atsitiktiniai vaivorykštukai meškeriotojams pakliūva pabėgę iš žuvivaisos arba privačių tvenkinių. Būtent apie vaivorykštinių upėtakių žūklę tvenkiniuose ir noriu papasakoti.