Balta dėmė upėtakininko žemėlapyje? Grūdos intake ir Grūdoje
Upės – mano stichija. Tačiau upėtakis nėra „mano žuvis“. Taškuotuosius gražuolius mėgstu gaudyti, ir net labai, bet nesu jų žūklės maniakas. Turiu tam svarių priežasčių. Labiau patinka didžiosios mūsų upės, kur galima net nepakeitus spiningavimo taktikos ir technikos sužvejoti įvairesnį laimikį. Ir pagauti gerokai stambesnių žuvų nei upėtakiai. Upėtakių žūklę laikau lyg savotišku desertu, o nuolat valgomas net ir medus apkarsta.
Be to, jaučiu didžiulę pagarbą šiai žuviai. Ji man įkūnija neliestą gamtą, nekaltybę, yra skaidraus miško upelio vandens simbolis.
Ir dar upėtakis be galo naivus, o tai tik dar labiau pabrėžia jo pažeidžiamumą ir didybę. Gal šie du žodžiai tarpusavyje ir nedera, bet esu įsitikinęs, kad tas, kas gyvena nekeisdamas savo įpročių, principų, neprimesdamas kitiems savo valios, anksčiau ar vėliau išnyksta. Taip yra žmonių pasaulyje, taip yra ir gamtoje – išlieka prisitaikėliai, apsimetėliai ir bailiai. Tai vadinama natūralia atranka.
Todėl ir kenčia vargšas upėtakis – jį norinčių sužvejoti daug, o apgaulei taškuotasis pasiduoda greitai ir be baimės. Braidymas vandeniu, šakų laužymas atbaidytų bet kurią žuvį, ypač gyvenančią siaurame vandens plote – tai yra normalu. Ir smarkiai ginčyčiausi, ar lengviau pagauti upėtakį, ar salatį, šapalą, kurie yra išsiugdę savotišką savisaugos instinktą žmogui.
Upėtakį svarbiausia yra surasti, nuspėti jo buveinę ir jei tiksliai žinai, kad jis ten yra – tik laiko klausimas, kada žuvis paklius ant kabliuko. Tai nulems žvejo meistriškumas – ar jis sugebės pakišti masalą upėtakiui po nosimi. Kada šios žuvys aktyviai maitinasi, jos surenkamos tartum kokie grybai – pirmasis pakrante perėjęs meškeriotojas pasiims didžiausią laimikio dalį. Galbūt susirinktų ir visą, bet paprasčiausiai nepataikė praplukdyti masalą taškuoto plėšrūno matymo zonoje – krantas nepatogus, šiekštai vandenyje sutrukdė ar nutarė, kad toje vietoje bandyti laimės neverta.
Tačiau aš jau kartoju tai, ką rašiau pirmoje straipsnio dalyje, geriau grįžkime prie išvykos į nežinomą man upelį...
Upelis – nerealus!
Labiausiai nustebina tai, jog į vietą atvykstame geru asfaltuotu keliu ir prie upelį kertančio tilto pastatome mašiną – jokių braižymųsi siaurais miško keliukais. Tačiau bičiuliai patikina, kad čia žvejį sutiksi retai, o be laimikio likti praktiškai neįmanoma. Na, bent jau tada bus išimtinis atvejis. Galbūt, galbūt...
Kadangi šioje draugijoje esu savotiškomis „kampininko“ teisėmis, neprieštarauju, kai Nerijus pasiūlo man eiti upeliu aukštyn, o jis su Raimundu leisis žemupio link. Tokį pasirinkimą paaiškina tuo, jog aukščiau čia jiedu žvejoję daug sykių ir nori išbandyti naujas vietas. Sąlyginai naujas, nes ten gaudęs tik porą kartų.
Atvirai pasakius, koks skirtumas, kadangi upelis man visiškai nežinomas. Nutariam po trijų valandų grįžti prie automobilio papietauti ir aptarti tolimesnius žūklės planus. Neriam į kalnuotą mišką...
Nusileidęs prie vandens apsidžiaugiu – tikėjausi siauresnio ir seklesnio upeliūkščio. Nors Nerijus minėjo, kad čia yra gilių duobių ir tokiu metų laiku reikia orientuotis į žūklę maždaug 1,2–1,5 m gylyje, tačiau galvojau, jog tokių vietų bus viena kita, o čia praktiškai ties kiekvienu posūkiu, kurių yra begalė, gali rasti po duobelę. Ir, mano akimis žiūrint, visose duobėse gali tūnoti upėtakis.
Tiesa, vanduo skaidrus, gal net pernelyg tokiam metų laikui, juolab kad praktiškai kasdien visą savaitę pakrapnodavo lietus. Dugnas labiau smėlėtas nei žvyruotas, švarus nuo povandeninės augmenijos, apstu įvirtusių medžių.
Truputį neramina, kad esu su dar nebandytu lanksčiu spiningu, nauja rite, todėl reikės truputį laiko, kol įprasiu prie įrankių.
Na, va – pirmas užmetimas ir... vobleris pakimba ant nulinkusio krūmo šakų. Esu su ilgais bridbačiais, tad lipu į vandenį ir bandau pasiekti ant alksnio kabantį masalą. Deja, mano bridbačiai užraitoti, o aš žengiu į upelį nežiūrėdamas po kojom. Niekaip neįprantu, ir tai jau bala žino kelintas panašus įvykis mano praktikoje, kad bridbačiai – ne bridkelnės. Juk sakiau, esu platesnių ir gilesnių tekančių vandenų mėgėjas.
Post factum – šaltas vanduo jau nubėgo iki padų. Taip... „gera“ žūklės pradžia. Bet voblerį vis dėlto nuo šakos nusiimu. Laimei, į batus esu įsiavęs dar ir specialias neoprenines kojines, kurios net sudrėkusios puikiai laiko šilumą, todėl jas išsigręžęs žvejoju toliau.
Posūkis po posūkio, atkarpa po atkarpos – praeina pora valandų, bet kol kas niekas nė negrybštelėjo. Masalus mainau kas keliolika užmetimų, tačiau veltui. Žinomame vandens telkinyje taip nesielgčiau, bet su savimi atsigabenau aibę vilioklių, be to, keletą naujų modelių paprašė pratestuoti prekybininkai – jei vobleriai bus tinkami, galbūt juos pasiūlys mūsų žvejams.
Matau, kad su sukriukėmis čia ne ką nuveiksi – gylis didokas, srovė pernelyg smarki. Atvirai pasakius, man apskritai labiau prie širdies vobleriai ir metų laikas labiau jiems tinkamas.
Prie naujo spiningo įprantu neįtikėtinai greitai. Na, taip, masalus teko nukabinėti nuo medžių ne kartą, bet taip atsitinka net upėtakininkams-profesionalams, to neišvengsi panašiomis sąlygomis. Tačiau vėliau juos užmetinėju gana taikliai be didesnio vargo.
Gaudau su Berkley Skeletor spiningu, kurio ilgis 2,4 m, o užmetimo svoris nuo 2 iki 12 g. Kotas pusiau parabolinis, nors mano supratimu, tai – labiau išreikšta „parabolė“. Bet gana smagus spiningas ir visai tinkamas tokiai žūklei. Nebent galėtų būti trumpesnis, tačiau juk nežinojau, kur mane draugai nuveš.
Paskambina Nerijus. Nei jam, nei Raimiui kol kas nekibo. Tačiau ūpo man tokie pranešimai nenumuša – čia juk upėtakiavimas, o ne aukšlių gaudymas – užtenka vienos žuvies per dieną, kad pasijustum tikrai ne veltui žvejojęs.
Upėtakis ant „banano“
Praėjęs eilinį upelio vingį stabteliu ties tiesia jo atkarpa. Čia trys dideli medžiai sumerkę dalį savo šaknų į vandenį, tėkmė vidutinė, upelio krantas staigiai leidžiasi gilyn – gal pabandyti laimę?
Neaišku tik, koks šioje vietoje gylis. Todėl imu iki 1,2 m neriantį plaukiantįjį voblerį, kurį, beje, labai giria Vilniaus upėtakininkai. Paplukdau išilgai kranto iki posūkio ir traukiu. Nieko. Dar ir dar sykį. Ir vėl tuščiai.
Jaučiu, kad šioje upelio atkarpoje yra giliau, nei paneria mano masalas, todėl, kad neprarasčiau brangaus voblerio, užsikabinu Siekֹ’m Banan modelį. Šio voblerio labai savotiška forma, liežuvėlis, gal todėl toks agresyvus. Natūralus jo spalvinis variantas yra ruda nugarėlė bei gelsvi šonai, bet aš senu įpročiu dar šiek tiek „nagus prikišęs“ – nugarėlę pamarginau auksinio atspalvio laku.
Beje, masalas nesmulkus – 6 cm dydžio. Kita vertus, pavasarį, žiemą didesnis gal net geriau. Nuplukdžiau iki tiesiosios galo, panardinau ir, betraukiant kažkur pusiaukelėj iki manęs, staiga stukt – yra!
Išsitraukiau upėtakį be didesnio vargo. Pamatuoju laimikį – 34 cm, vadinasi, „legalas“. Bet man upėtakio reikia nebent fotosesijai. Tokiais atvejais ji turi būti greita, čia daug neprifantazuosi su fotomodeliu, nes kitu atveju jis nebeatsigaus.
Pasistengiu neužtrukti ir paleidžiu žuvį atgal į upelį. Bingo! – dienos norma yra, todėl galiu sau leisti atsikvėpti ir paieškoti kokių nors gamtos vaizdų fotografijoms. Reikėtų turbūt pridurti, kad šiek tiek nustebau – buvo, mano akimis, geresnių vietų upėtakiui, bet kažkodėl jis pasirinko būtent šitokią.
Keista, bet man netgi praėjo noras žvejoti. Paprastai taip nenutinka, netgi priešingai – pajuntu dar didesnį azartą. Tačiau juk čia – upėtakiavimas ir turiu kitą požiūrį į žūklę. O gal grynas oras ir žmogaus neliesta gamta taip veikia...
Po valandos susirenkam prie automobilio. Dalijamės įspūdžiais. Nerijus, kaip visada, neliko tuščiomis – vienas upėtakis „nelegalus“, o kitas siekė 30 cm. Paleido juos, suprantama. Abu susigundė taip pat senu iš balzos drožtu vobleriu. Ir vargu ar tokių dar rasi nusipirkti.
Raimundui nepasisekė, nors jei tas upėtakis, kuris bandė vytis jo masalą, būtų užkibęs, Raimis taptų šios dienos rekordininku. Pasak bičiulio, į voblerį kėsinosi tikrai nemaža žuvis, bet paskutiniu momentu kažkodėl persigalvojo ir vilioklio nečiupo. Atsitinka taip, ir neretai. Bandė paskui upėtakį dar gundyti, tačiau be rezultatų. Galbūt tai buvo tas tikrasis upelio valdovas, kurio taip paprastai neapgausi. Gaila...
Pasistiprinę nutariam važiuoti prie Grūdos. Ir vėl į kažkokią slaptą vietą, mažai lankomą upės atkarpą. Na taip, visi upėtakininkai turi „slaptas“ vietas, nors vėliau išaiškėja, kad jas visi žino. O jei be ironijos, upelis, kuriame žvejojome, iš tiesų mažai meškeriotojų lankomas. Tai matyti vaikštant pakrantėmis – takelis neryškus, daug kur iš akių visai pradingsta.
Įprastinis pavasario savaitgalis
O Grūda – kaip grūda... Vaizdelis įprastas savaitgaliui – vienoje asfaltuotoje aikštelėje prie upės matėme penkis automobilius. Tad jei tik po vieną žvejį juose atvažiavo (o tai mažai tikėtina, veikiau po du ar tris), įsivaizduokit, kaip „nudrožta“ bus toji upės atkarpa. Negalėjom atsistebėti tokia upėtakiavimo sistema – jei jau matai stovinčias keturias mašinas, tai kokio velnio dar ir penktai čia sustoti, ką galima tikėtis pagauti?
Mes pasirinkom vietą, kur kitų žvejų nebuvo. Bent jau po pietų. Ir vėl Nerijus su Raimundu patraukė į vieną pusę, o aš pasirinkau kitą. Šį kartą bičiuliai pavadino kartu, sako, čia dideli upės vingiai – visi išsiteksim, ten, kur aš ruošiausi eiti, – nendrynai, upėtakių retai pasitaiko.
Žinau, bent jau numanau, kad anksti pavasarį tokiose vietose ne ką gali rasti, bet parūpo pasižiūrėti tų upėtakinei upei neįprastų vaizdų. Atvirai pasakius, tikrai nesitikėjau žuvų pagausiąs. Ir buvau teisus. Tačiau vietos labai įdomios, vasarą čia laimę bandyti verta.
Bežioplinėdamas į Žuvinto rezervatą primenančias patvinusios Grūdos pievas įsmukau iki juosmens į kažkokį liūną. Vėl teko pilti iš bridbačių vandenį, vėl gręžti neoprenines kojines.
Tačiau prie Grūdos ilgai neužtrukome – jautėm, kad žūklę tęsti beviltiška. Tai patvirtino ir besikraunant daiktus į mašiną pro mus pravažiavę du žvejai. Jie gaudė sukriukėmis Skroble, tačiau nematė net upėtakio uodegos. Tiesa, Nerijus ir Grūdoje spėjo nutverti dar vieną upėtakiuką. Ir vėl ant „prieštvaninio“ masalo.
Kokia nauda skaitytojui iš tokio straipsnio – paklausite? Net nežinau. Nors... Dvi mintis, jei įdėmiai skaitėte, galite atsekti. Pirmoji – dar yra upėtakinių upelių Dzūkijoje, kur nesilanko žvejai arba lankosi labai retai net ir savaitgaliais. Antroji – brangūs šiuolaikiniai vobleriai ne visada yra patys geriausi. O gal aš klystu, gal tai buvo išimtinis šeštadienis?..
Tiesa, straipsnio pradžioje pamiršau paminėti, kad visa tai nutiko prieš trylika metų.
Romualdas Žilinskas
