Jaukas Salmo Lynas-karosas

Kaip jau ir minėjau pirmoje rašinio dalyje, vienareikšmiškai apie karoso pomėgius jaukams ir masalams negalima kalbėti, nes kiekvienoje baloje gali būti vis kitaip – šios žuvys labai plačiai išplitusios ir greitai prisitaiko prie pačių įvairiausių gyvenimo sąlygų. Todėl logiška, kad jų skonis gali smarkiai skirtis. Tačiau elgsena daugiau ar mažiau panaši, nes tai jau „užrašyta“ tos žvynuotųjų rūšies genuose.

Užlietose pievose vanduo dažniausiai būna skaidrus, čia negilu, tad atsargūs lynai gana greitai pastebi ant kranto stovintį meškeriotoją, juo labiau saulėtą dieną, kada jų kibimas geriausias. Todėl pavasarinei žūklei labiau tinka ilgesni match tipo ir nedidelio užmetimo svorio teleskopiniai, ne patys ilgiausi boloniniai meškerykočiai. Nors ir siūlau boloninius, bet, kaip vėliau pamatysite, meškerių rankose laikyti nereikės.

Šiais skubos ir įvairių technologijų pakilimo laikais meškeriotojai vargu ar turės noro kuistis virtuvėje ir patys gamintis masalus ir jaukus. Jei jau (bet tai juk tiesa!) sliekų neturi kada patys prisikasti, ką jau kalbėti apie tokius dalykus. Visgi išlieku optimistas, manau, kad kuomet koks nors vilioklis pasirodys itin kibus, žvejybinės ambicijos paims viršų.

Prieš keletą dienų bespiningaudamas buvau labai maloniai nustebintas – ant upės kranto sutiktas septynmetis bamblys, pamatęs driežą, ėmė pasakoti to roplio biologiją. Jis netgi žinojo, kad tai vikrusis driežas, jo patinėlis yra žalias, o patelė – ruda. Dar daugiau – paklaustas, kaip vadinasi tas pusiau įvirtęs į vandenį medis, vaikas atsakė, kad karklas, nes gluosnis būna kitoks. Po to pasigyrė, kad taip pat mėgsta žuvauti ir labai susidomėjo mano masalinės turiniu...

Gal dar net dažniau nei lynai mažuose pelkių, miško ežerėliuose gyvena karosai. Tai ypač neišrankios maistui žuvys, tačiau jų bėda ta, kad dauginasi labai sparčiai. O kada nedideliame telkinyje karosų prisiveisia labai daug, tuomet jie įgauna „nykštukines“ formas ir stambesnių nei sprindis šios rūšies žuvų čia nebebūna.

Niekada nelyginu meškeriotojo mentaliteto pagal jo pasirinktą žūklės būdą ir mėgstamas gaudyti žuvis. Kiekvienos žuvies meškeriojimas turi galybę paslapčių, kurias perprasti žmogui neužtenka net viso gyvenimo, nors jis žuvauti pradėjo dar tada, kai vaikščiojo su sauskelnėmis ir susirgo žvejybine liga chroniškai, nepagydomai, pačia sunkiausia forma

Bent vienos žuvies kiekiu mūsų žvejai niekada nesiskundžia. Kalbu apie karosus, kurių Lietuvos vandens telkiniuose privisę devynios galybės. Paradoksalu, tačiau karosus gaudančių nėra tiek jau daug, jei lyginsime, kiek turime šalyje meškeriotojų ir kiek pas mus yra šių žvynuotųjų. Suprantama, kad turiu omenyje rimtus žvejus.

Regis, ką čia dar galėčiau „pastebėti“, kai apie lynus esu prirašęs jau nė nežinau, kiek straipsnių. Bet apsisuka metų ratas ir vėl rašau apie tą pačią žuvį, nes kaip-ne-kaip mūsų vandenyse žvynuotųjų rūšių skaičius yra ribotas, o ir ne visas mes meškeriojame. Taigi spaudinėju klaviatūrą darsyk ir prisimenu, kad veikiausiai to arba ano būsiu anksčiau nepasakęs. Gal tai ir smulkmenos, gal nelabai svarbu, bet gal ir pravers.

Žvejodamas karosus mažuose tvenkiniuose arba ežeriukuose, kuomet šias žuvis tenka vilioti iki 2,5 m gylio, renkuosi match tipo meškerę ir darausi sistemėlę, kuri yra labai paprasta. Galima bandyti ir kitokias, tačiau joms teks ant valo tvirtinti daugiau svarelių, kurie kabinsis už augalų, dumblių, žodžiu, reikia paprastos, bet pakankamai jaurios. Kadangi esu kaunietis (o mes įpratę meškerioti upėse) žūklauju, jei įmanoma, su paprasta plūde. Jei ne, tada... Skaitykite toliau ir bus viskas aišku.

Nesu aš tas „pats pačiausias“ lynų gaudytojas, meluočiau jei taip sakyčiau. Kita vertus, kai žuvauji daugiau nei penkiasdešimt metų, lynas vis tiek užkimba. Juokauju. Kad ir kokį įspūdį susidarėte perskaitę pirmąjį įžangos sakinį, reikia visgi pasakyti, kad esu meškeriojęs lynus tikslingai ne sykį ir ne dešimt, daug daugiau, tad papasakoti visada bus ką. Dabar, suprantama, apie tai, kaip šios žuvys gaudomos antroje pavasario pusėje.

Dauguma mūsų telkinių žuvų spalvas po vandeniu skiria panašiai kaip žmonės. Kadangi šis straipsnis yra apie jaukinimą ir jauką, tai kalbėsiu vien apie karpines žvynuotąsias. Tačiau šįsyk rašinys ne apie jų biologiją, o tampriai susietas su žūkle.

Žinau keletą tvenkinukų, kuriuos ledas sukausto jau tuomet, kai kelias naktis iš eilės būna minusinė oro temperatūra, o dienomis ji nepakyla aukščiau 5 °C atžymos. Bet ne apie poledinę žūklę noriu pasakoti, tačiau apie karosų meškeriojimą tokio tipo telkiniuose.