Ar iš balos tas gražumas. Mėgstantis duoną su česnaku
Gal dar net dažniau nei lynai mažuose pelkių, miško ežerėliuose gyvena karosai. Tai ypač neišrankios maistui žuvys, tačiau jų bėda ta, kad dauginasi labai sparčiai. O kada nedideliame telkinyje karosų prisiveisia labai daug, tuomet jie įgauna „nykštukines“ formas ir stambesnių nei sprindis šios rūšies žuvų čia nebebūna.
Bet paprastai taip paprastai atsitinka su sidabriniais karosais, kurie, kaip žinote, nėra aborigeninės mūsų vandenų žuvys. Nuo senų senovės Lietuvos vandenys telkiniuose plaukiojo tik auksiniai arba kitaip paprastieji karosai. Bet XVII a. jie kažkokiu būdu (faktas, kad ne gandrai atnešė) pateko pas mus ir ėmė sistemingai užkariauti auksinių karosų apgyvendintus vandenis.
Ir šiuo metu tai padarė iki tokio lygmens, kad tikroji lietuviška rūšis tapo retenybe. Ežerų, kuriuose gyventų tik auksiniai karosai aš žinau vos vieną. Nors gal reikėtų sakyti žinojau, nes ten paskutinį sykį žvejojau daugiau nei prieš dešimtmetį.
Prieš pusšimtį metų tokių telkinių tikrai buvo daugiau. Menu, kaip vaikystėje su lazdynine meškere eidavau žuvauti į senelio kaimyno kūdrą, ją vadinome „Adomo bala“ (toks kaimyno vardas), kur kibdavo tik auksiniai karosai. Ir gana dideli, pagaudavau sveriančių iki pusės kilogramo, nes toji maurais apaugusi bala veikiausiai buvo iškasta dar Adomo protėvių. Manding, kad šias žuvis čia įleido iš netoliese miške esančio raisto, kur, kaip vėliau išsiaiškinau, irgi veisėsi tik tokie karosai.
Deja, nei kūdros, nei raisto, netgi miško jau seniai nebėra. Tad šioje istorijoje galiu padėti tašką ir ją atkurti nebent savo prisiminimuose.
Sidabriniai karosai kryžminasi su auksiniais ir panašaus tipo vandens telkiniuose tokių mišrūnų galima sutikti kone dažniausiai. Reikėtų paneigti mitą, kad pas mus plaukioja vien tik sidabrinių karosų patelės – natūraliose populiacijose yra ir patinų, tačiau jų santykis būna maždaug 1:5. O kryžminimasis įvyksta sutapus šių dviejų žuvų nerštui, jei taip galima išsireikšti, netyčia.
Kadangi abiejų rūšių žvynuotosios gana artimos fiziologiškai, tai ir palikuonys paveldi abiejų tėvų genus – gaunasi kažkas tarp „sidabro“ bei „aukso“. Nors išties minėtų ežerų karosai dažniausiai būna beveik durpių spalvos, todėl kai kurie meškeriotojai juos ir painioja su tais tikrais lietuviškais natūralaus tamsesnio gymio auksiniais karosais.
Atgal į vaikystę
Jei sakiau, kad lynai yra kaprizingos žuvys, tai karosus pavadinčiau nenuspėjamais. Būna, kad jie kimba praktiškai be pertraukos visą dieną, net nežiūrint į tai, kad kaitri vasaros saulė plieskia visu savo gražumu. Tačiau pasitaiko rytų ar vakarų, o tai juk geriausias laikas žuvų žūklei, kuomet, regis, ir oras pastovus, ir slėgis nešokinėja, bet karosai kažkodėl visiškai nereaguoja į masalus. Ypač tai juntama tuose vandens telkiniuose, kur gyvena vien tik karosai, bet ne tie „susmulkėję“, o normalaus dydžio.
Gal ir ne be reikalo prisiminiau vaikystę, nes karosus užpelkėjusiuose ežerėliuose siūlyčiau žvejoti paprasta teleskopine meškere be ritės. Žinoma, reikėtų pasirinkti standesnę, bet ne visišką „kuolą“. Tokie meškerykočiai (man idealiausias variantas yra „šešiukė“) turi keletą privalumų.
Visų pirma, jais labai patogu tiksliai nutupdyti plūdę į akį tarp vandens augalų. Antras privalumas – nereikia vilkti žuvies per vandens žolynus, ją galima tiesiog iškelti. Žinoma, tai pavyks tik tada, kuomet karosas bus atitinkamo dydžio, o valas reikiamo tvirtumo, nes juk gali pasitaikyti, o mes to ir siekiame, kad užkibs kilogramo svorio ar stambesnis karosas. Tada jau teks pavargti, tačiau juk tam ir nešamės į žūklę graibštą.
Yra šiokie tokie niuansai ir su plūdės „tupdymu“. Esmė tame, kad akyse tarp žolių paprastai lindi smulkesni karosai, o didesnieji plaukioja ten, kur baigiasi augalija ir prasideda atviro vandens plotai. Ypač jie mėgsta nendrynų pakraščius.
Kita vertus, pelkių ežerėliai vasarą gali būti apaugę ant vandens paviršiaus atsigulusiomis žolėmis nuo kranto iki kranto ir dar tenka paieškoti bent kiek laisvesnės vietos užmesti masalą. Nors ežero paviršius ir nuklotas žaluma, tačiau nereiškia, kad po ja nėra erdvės žuvims.
Bet gali būti ir priešingas variantas, tai priklauso nuo suvešėjusių augalų rūšių. Pasakysiu tiek, kad pirmuoju atveju galima tikėtis stambesnių karosų, nes jei toji pelkių bala kone ištisai užželia nuo dugno iki paviršiaus, čia veikiausiai yra labai seklu ir tokiuose vandenyse vargu ar pagausime bent kokią didesnę žuvį.
Praeitame straipsnyje taip pat minėjau, kad kiekviena papildoma detalė ant valo, mazgai labiau kliudo augalus, kabina siūlinius dumblius ir taip apsunkina žūklę. Todėl (ir vėl grįžtu į vaikystę) elgiuosi gal ir rizikingai, bet dažniausiai tai pasiteisina – kabliuką rišu tiesiog prie pagrindinio valo, nenaudoju jokio pavadėlio. Netgi tuomet, kai užkimba didesnė žuvis, pilnai pakanka 0,16 mm monofilamentinės gijos, nors dažniausiai rišu 0,14 mm valą. Žemiau plūdės užspaudžiu porą švininių svarelių ir tiek tos sistemėlės...
Karosai kitąsyk labai menkai judina gramo ar dviejų plūdrumo plūdę arba ji ima lėtai, lėtai „važiuoti“ vandens paviršiumi, nors masalą įsiurbę taip, kad galima pakirsti. Jei nuo apatinio svarelio iki kabliuko bus didelis atstumas, mes visiškai nematysime kibimo. Todėl svarelį atitolinu ne daugiau nei 20 cm.
Kita vertus, didesni karosai nori ant dugno gulinčio masalo, todėl gylį tenka sureguliuoti taip, jog po švino šrateliu esanti valo dalis gulėtų ant dugno, svarelis jo neliestų arba tik vos remtųsi į gruntą.
Ūkiškas jaukas vyriškam užsiėmimui
Kitaip nei lynai, net ir tokių ežerų karosai dažniausiai neignoruoja jiems nelabai matytų masalų. Suprantama, tai liečia augalinės kilmės vilioklius, nes sliekas ir Afrikoj bus sliekas. Bet iš viso įmanomo jų pasirinkimo, geriausiai, mano manymu, šioms žuvims „prilimpa“ manų košės tešla, šutinti kviečiai ir perlinės kruopos, taip pat paprasčiausia juoda duona. Nors gal ne visai paprasčiausia, nes duoną reikėtų palaikyti šalia česnako, kad masalas įsisunktų jo kvapo.
Tai daroma paprastai – paimamas polietileninis maišelis, sudedamos šviežios duonos riekės ir keletas nedidelių supjaustytų griežinėliais česnako skiltelių. Maišelį aklinai uždarome, padedame dviem ar trims valandoms į šaldytuvą, po to neišėmę česnako nešamės į žūklę.
Beje, duonos siūlyčiau neminkyti, tačiau kabinti ant kabliuko taip, kaip gaudant batonu šapalus – minkštimą užspausti ant kotelio. Juoda duona paprastai netgi lipnesnė už batoną, žvejojame stovinčiame vandenyje, todėl toks masalas laikysis nenupuolęs nuo kabliuko gana ilgai.
Nors pelkių ežerėliai ir nedideli, bet sukviesti iš visų pakampių karosus į žūklavietę padeda jaukas. Galima naudoti specializuotą, galima pasigaminti pačiam. Jei pirksite žūklės prekių parduotuvėje, rinkitės žalios arba juodos, tamsiai rudos spalvos prievilus. Smulkus jis ar stambesnės struktūros, aš paprastai nesuku galvos, nes vis tiek įmaišau keletą saujų šutintų perlinių kruopų ar (ir) kviečių. Jei neturiu, tai bent jau patrupinu porą vyriškų riekių išmirkytos duonos.
Namuose daromas jaukas mažai kuo skiriasi, tik tada vietoj „pirktinio“ prievilo naudoju maltus džiūvėsius (geriau duonos, bet ne batono) ir kvietinius dribsnius (nebūtinai smulkintus), galima įmaišyti ir saują manų kruopų. Toks jaukas bus šviesus, todėl jį dera patamsinti ir pasunkinti paprasčiausiu juodžemiu. Beje, žemės neretai dedu ir į firminius jaukus. Šiaip jau karosams prievilą gaminu „ūkiškai“, nelabai žiūriu ir sudedamųjų dalių proporcijų.
Teko skaityti, kad kažkada žvejai mirkydavo plytas žibale arba jas ištrindavo svilintais karvių ragais ir mesdavo į karosų žūklavietę. Na, gal ragai ir pritrauktų šias žuvis, bet dėl žibalo kažkaip abejoju.
Tačiau karosai mėgsta smarkiai iškvėpintus jaukus, nors skirtingi žvejai laiduoja už visiškai nepanašius aromatus, tarkim, kalendros, marcipano, vanilės, krapų, kmynų ir panašiai. Įdomu tai, kad dauguma tokių priedų pagardinama būtent duona. Tačiau česnaku ji ištrinama tik iškepta ir dažniausiai valgoma užsigeriant alumi, todėl keista, kad karosai mėgsta tokį kvapą.
Beje, česnaku galima pagardinti (ar iškvėpinti?) net sliekus. Yra du būdai tai padaryti. Pirmąjį kažkada esu minėjęs – kuomet išsitriname pirštus česnako skiltele prieš kabindami sliekus ant kabliuko. Antrasis būdas efektyvesnis – sliekus laikome samanose, kur įdedame maždaug pusę nedidelės česnako skiltelės. Padauginti nereikėtų, jau geriau mažiau, nes sliekai tokiems eksperimentams yra jautrūs ir greitai nusigaluoja.
Rašau šitą straipsnį ir galvoju, kad karosų žvejyba yra grynai vyriškas užsiėmimas. Nors yra meškeriojančių moterų, bet vargu ar kuri norės dvokti česnaku...
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
