Apie lynų žūklę upėje
Regis, ką čia dar galėčiau „pastebėti“, kai apie lynus esu prirašęs jau nė nežinau, kiek straipsnių. Bet apsisuka metų ratas ir vėl rašau apie tą pačią žuvį, nes kaip-ne-kaip mūsų vandenyse žvynuotųjų rūšių skaičius yra ribotas, o ir ne visas mes meškeriojame. Taigi spaudinėju klaviatūrą darsyk ir prisimenu, kad veikiausiai to arba ano būsiu anksčiau nepasakęs. Gal tai ir smulkmenos, gal nelabai svarbu, bet gal ir pravers.
Pirmąjį savo lyną pagavau labai seniai. Kas keisčiausia, kad jis užkibo ne kokioje nors baloje, ne ežere ar tvenkinyje, bet lynams nebūdingoje upėje – Neryje. Aišku, tai nutiko atsitiktinai prieš kokią pusę amžiaus, bet nuo to laiko nepamirštu šių žuvų. Ir nors aš nesispecializuoju lynų žūklėje, tačiau juos mėgstu meškerioti.
Nors gal veikiau reikėtų kalbėti būtuoju laiku, kadangi sulig metais imu aptingti ir visų jaukų-pašarų ruošimas atrodo kone titaniškas darbas. O juk lynų žvejyba be jaukinimo... Na, ne tai. Bėda, kad taip ir neišmokau į žūklę žiūrėti atmestinai, o paruošti, tegul ir iš parduotuvės pirktus prievilus, vis tiek tenka sugaišti nemažai laiko, įdėti ne tik papildomų sudėtinių dalių į jauką, bet dar ir pastangų...
Tačiau apie jaukus šioms žuvims rašyta irgi daug, čia vargu ar ką dar iš atminties „išlupsiu“, geriau pašnekėsiu apie lynus upėse apskritai, nes tekantį vandenį labiau vertinu, dažniau ten žuvauju. Beje, net ir lynų esu ne ką mažiau sužvejojęs būtent tėkmėje, bet ne stovinčiuose telkiniuose.
Mažiau vandens – daugiau lynų?
Kažkodėl apie lynus, kurie gyvena stovinčio vandens telkiniuose, rašoma ir kalbama labai daug, gerokai mažiau žvejai žino, kaip meškerioti juos tėkmėje. Tiesą sakant, upėse lynų taip pat yra nemažai, o tokiose, kaip Nemunas, Neris, Šventoji ir ypač Nevėžis – netgi pakankamai daug. Daug rečiau meškerioju Dauguvos baseino upėse (turiu omenyje Lietuvos teritoriją), nors kiek žinau, ten tų žuvų taip pat netrūksta.
Žinoma, ne visos upės tinkamos lynams, šaltavandenėse ir labai srauniose, kur plauko upėtakiai bei kiršliai, šių žuvų vargu ar rasite. Bet, tarkim, Strėvoje, kuri irgi pakankamai greita ir tinkama gyventi minėtoms lašišažuvėms, yra specifinių ruožų ir ten galima sumeškerioti tikrai ne vieną šios rūšies atstovą. Žvejai tikslinei lynų žūklei upėse retai kada ryžtasi, daug mieliau juos gaudo tvenkiniuose bei ežeruose.
Kaip išimtis yra upių senvagės, tačiau tai jau būtų atskira kalba, nes čia galioja visai kiti meškeriojimo dėsniai. Na, o pačiose upėse, nors tuo pasakymu tikrai nieko nenustebinsiu, reikia ieškoti ramių užutekių. Įlankos gali būti vos 1 m gylio, svarbu, kad augtų pakankamai vandens augalų (lūgnės, plūdės itin patinka lynams), dugnas būtų minkštas, geriausiai – dumblėtas, bet nebūtinai, svarbu, kad jame būtų nuosėdų, dėl ko, beje, čia ir želia įvairios vandenžolės.
Tie užutekiai gali būti ir nelabai išraiškingi, kartais pakanka nedidelio kranto išlinkimo, kuris pristabdo upės srovę, kažkokios žalumos ir jau galima tikėtis čia aptikti lyną. Aišku, tokiose vietose nerasime didelio šių žuvų sambūrio, čia veikiau apsistos koks nors vienišius, bet neatmetu galimybės, jog pakankamai stambus. Lynai upėse retai renkasi į didesnius būrius net ir tipinėse jiems didelėse įlankose.
Kadangi straipsnis apie „pastebėjimus“ tai vienas jų būtų toks – mažose įlankėlėse, jei, suprantama, ten yra lynų, lengviau jiems įsiūlyti masalą. Aš nežinau kodėl, bet manau, kad, tarkim, koks nors labai platus Nemuno užutekis, nors ten šių žuvų gyvena ir visas pulkelis, panašus į didesnį tvenkinį, o maža įlanka – į nedidelę balą.
Tad lynai dideliame plote turi, kaip ir jiems įprasta, savo takus, maitimvietes, ir visai realu, jog tu jų paprasčiausiai neaptinki – ne toje užutekio vietoje vilioji. O menkame plote, kai dar nedidelė tėkmė, plūdė gali ir pati masalą nunešti žuviai panosėn. Bet čia, kaip sakiau, tik pasvarstymai. Išimtis šiuo atveju gal būtų Nevėžis, kur geltonšoniai jaučiasi puikiai ir kartais gali rasti ištisų lynų pamėgtų ruožų, čia jie laikosi ir prie pat kranto, ir net upės vagoje. Ši upė labai specifinė, ir, reikia pasakyti, – žuvinga, gal net viena žuvingiausių mūsų upių, nors žvejų čia – irgi daugybė.
Į panašias ar net tas pačias vietas gana dažnai atplaukia maitintis ir karšiai bei, kas itin nepageidautina, spygliuotieji rajūnai pūgžliai. Tai, jog lynai rausdamiesi po dumblą išsiduoda leisdami burbuliukų virtines yra tikra tiesa, upėse tai taip pat matosi, bet panašius burbuliukus išleidžia ir jau minėti karšiai. Tiesa, pastarųjų burbuliukai kiek stambesni, jie kyla su ilgesnėmis pauzėmis, o lyno būna nenutrūkstanti smulkių burbuliukų grandinėlė.
Tačiau atskirti burbuliukus gali tik labai patyręs žvejys. Juolab – upėse, kur vanduo vis tiek juda ir gali būti grįžtamosios, netgi skersinės srovės (tai, beje, labai nebloga vieta lynams, jei tik ta tėkmė nėra labai stipri), kurios sklaido tuos burbulus. O ir šiaip upės dugnas labiau linkęs „burbuliuoti“, nes čia visada vanduo juda, tėkmė vienaip ar kitaip veikia upės gruntą.
Manau, kad surasti lynus galiausiai vis tiek surasite, daug sudėtingiau priversti juos ėsti jauką, masalą ir... sėkmingai pakirsti.
Sėkmingai pakirsti – ne taip paprasta
Lynai – visaėdžiai, tad naudojamų jų žūklėje jaukų bei masalų spektras yra labai platus. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį į vieną niuansą – jei stovinčio vandens telkiniuose šiltuoju metų laiku jie gana dažnai atiduoda pirmenybę kokiems nors augaliniams jaukams ir masalams, tai upėse šias žuvis verčiau gaudyti sliekais, apsiuvomis ar panašiais gyvūninės kilmės gardumynais.
Bet kokiu atveju mėšliniai sliekai yra pats geriausias vilioklis, jis dažnai pasiteisina ir tuose ežeruose, tvenkiniuose ar balose, kur vietiniai meškeriotojai lynus dešimtmečiais jaukina bei gaudo kruopomis, grūdais, kukurūzais ar duona.
Nors ir vėl dabar galvoju... Bene tris sezonus jau minėtoje Neryje aš lynus labai sėkmingai meškeriojau šutintais kviečiais. Tačiau tai irgi tas variantas, kada ilgai ir nuobodžiai tekdavo jaukinti, kol galiausiai šie dumblynų mėgėjai ryždavosi ragauti masalą. Ir netgi jaukinant kviečiais, kitąsyk jie kibdavo ant slieko. Todėl užsimesdavau dvi meškeres, kad įsitikinčiau, kokios lynai tą dieną nuotaikos – nori vegetariško maisto ar ne.
Lynai, kaip žinote, yra labai atsargios ir kaprizingos žuvys, žvejų tarpe net sklando legendos apie tai, kaip jie sugeba išvesti meškeriotoją iš kantrybės su tais nuolatiniais plūdės virpinimais, trūkčiojimais, timpčiojimais. Tikra tiesa – labai retai lynas griebia masalą lyg koks ešerys, taip nutinka nebent pavasarį ar rudeniop, o ir tai tik kai kuriuose vandens telkiniuose. Beje, upėse dažniau nei ežeruose ar tvenkiniuose.
Bet ir tas „retai“ vasarą būna toks retas atvejis, kad neverta nė kalbėti. O šiaip jau lyno maniera yra masalą ragauti, išspjauti, dar sykį ragauti, vėl išspjauti ir kartoti tai daugelį kartų... pasitaiko, kad jis taip apčiulpęs vilioklį jo net nesiryžta ryti arba nuplaukia šalin ir tik grįžęs po kelių minučių ir pakartojęs ragavimo procedūrą galiausiai ima traukti plūdę.
Taip, taip, toks jo kibimo stilius – plūdė čiuožia vandens paviršiumi arba vos panirus tempiama tolyn. Tada ir reikia pakirsti. Jei bandysite tai daryti „gaudydami momentą“, kuomet žuvis tik čiupteli masalą, beveik garantuotai nieko gero nebus.
Kai kurie žvejai pataria ant kabliuko kabinti mažą kąsnelį arba surangyti slieką nepaliekant ilgų galų, idant, tokiu atveju bus didesnė tikimybė sėkmingai pakirsti lyną.
Nemanau, jog šie triukai padės – lynas taip staigiai įsiurbia masalą ir taip pat greitai išspjauna, kad vis tiek meškeriotojas vargu ar spės įsegti kabliuką į šios žuvies lūpas. Galbūt kam ir yra pavykę, bet tai tiesiog atsitiktinumas.
Tuo lynai skiriasi nuo karosų, kurie iš tiesų neretai tampo už slieko galo, jį tiesiog čiulpia. Tad žvejodamas lynus kabinu slieką taip, kad viliojančiai rangytųsi, nes jie mėgsta judrų kirminą. O kuomet pasiryžta ryti, tai ir nuryja, nežiūrint to, kad slieko ilgi galai.
Teko skaityti nuomonę, jog geriausiai apkarpyti sliekų galus, jei ant kabliuko suveri jų kuokštą. Neva tada geriau juntamas masalo kvapas ir mailius vilioklio nekramto. Gal, bet kažkodėl abejoju...
Didelis masalas reikalingas tam, kad juo nesusigundytų įvairios smulkios žuvelės. O ir smulkios kuojos, karosiukai kuokšto sliekų nenuris, netampys jie ir už ilgų kirminų galų, paprastai taip elgiasi, kai sliekai visai smulkūs arba ant kabliuko pamautas tik vienas sliekas. Kad kitų žuvų apkramtytas masalas mažiau patrauklus lynui, tuo įsitikinau ne kartą. Todėl į kuokštą kabinu vidutinius sliekus, bet ne visai mažus, neriu kokius 3–4 kirminus.
Geriau storas ar plonas pavadėlis?
Gaudant lynus svarbu gerai subalansuoti plūdę. Paprastai „gerą balansą“ mes suprantame kai plūdė panyra vos prisilietus prie masalo žuviai. Tačiau tik ne šiuo atveju.
Esmė tame, kad tuo metu, kai lynas įsiurbs vilioklį jį ragaudamas, plūdė iš karto panirs. Aišku, kad meškeriotojas nedvejodamas kirs. Bet nesėkmingai, kadangi, kaip sakiau, ši žuvis masalą 99 atvejais iš 100 vėl išspjaus ir padarys tai kur kas greičiau nei kabliukas spės įsmigti į jos lūpas. Pakirtimas tik išgąsdins atsargų lyną.
Todėl plūdę, o ją paprastai renkuosi nuo 1,5 iki 3,0 g, reikėtų sureguliuoti taip, kad turėtų tam tikrą jautrumo atsargą ir nenirtų, kaip, kad gaudant aukšles, kuojas ar kitas žuvis. Tai liečia ir slankiojančią plūdę. Beje, meškeriojant upėje, ką jau ne kartą esu akcentavęs, plūdę visada reikėtų subalansuoti panašiu principu, kadangi judantis vanduo, sūkuriukai skandina itin jautrią plūdę.
Meškeriojant lynus nereikėtų labai „nusiploninti“ pasirenkant valą, kadangi lynas yra stipri žuvis, be to labai mėgsta nerti į žolių tirštumą, iš kur ją iškrapštyti būna sudėtinga. Visgi ten, kur lynai gaudomi nuolatos, kur dalis jų paleidžiama atgal į tą patį vandens telkinį, šios žuvys tampa itin atsargios ir tada tenka rizikuoti – pavadėlį rišti ne storesnį nei 0,15 mm diametro.
Tačiau čia – ne „upinis“ variantas, tėkmėje visos žuvys stipresnės nei stovinčiuose vandenyse. Todėl rišu bent 0,16 mm pavadėlį, geriau ir dar storesnį fluorokarboninį. Ir būtinai minkštą valą, tai labai įtakoja kibimą. Šiaip jau esu linkęs žuvauti gana subtiliai, visada balansuoju ant minimaliai optimalios ribos, tačiau lynams darau išimtį. Aišku, jei kimba ne lynai, o lynukai, tada jau kitas reikalas. Bet kam tokius gaudyti. Todėl ir rašiau apie kuokštą vidutinio dydžio sliekų.
Kita vertus, kada sėkmingai žuvaudavau ant kviečių, tuomet ant kabliuko maudavau vos vieną grūdą. Ir kibdavo dideli lynai. Neri du arba tris kviečius – nė velnio...
Bet tuomet susidūriau su problema, kuri veikiausiai aiški iš konteksto – storas pavadėlis. Pernelyg didelio diametro, kadangi kabliukas – lengvas, plonos vielos, mažas. Ir tas vienas grūdas su stora gija neatrodydavo natūraliai. Tekdavo rišti tik 0,14 mm monofilamentinę giją. Beje, žalsvai rudos spalvos.
Man kažkaip keista, nes perregima, kuri, pagal visas teorines ir praktines gudrybes, yra lygtai universali, turėtų būti bent jau lygiavertė visoms kitoms, bet – ne, lynai mieliau čiupdavo kviečius ant žalsvai rudo pavadėlio. Gal dėl to, kad dugnas būdavo dumblinas, aplink vandenžolės, gal upės vanduo turėjo atspalvi, sunku pasakyti.
Romualdas Žilinskas
