Valas Salmo Elite Sinkmaster 30m

Kadangi mano straipsniai neretai būna pernelyg ilgi skaitymui internete, rašinius tenka skaidyti į dalis. Neperskaičius prieš tai publikuotos dalies, kitąsyk sunku suvokti, apie ką kalbama. Tačiau šioje vietoje niekuo negaliu padėti – rašau taip, kaip moku. O dabar tęsiu pasakojimą apie poledinei žūklei skirtą patį populiariausią masalą – avižėlę.

Kuomet žiemą kuojos aktyvios ir maitinasi, jos dažniausiai plauko arti dugno. Jei gylis nėra didelis, žūklės pradžioje pakanka kelių mandarino dydžio stipriau suspausto drėkinto jauko rutulių, kurie išyra padugnėje arba atsimušę į gruntą. Didesniuose vandens telkiniuose labai praverčia šėryklėlės.

Sumaniau parašyti straipsnį apie valą. Kaip žinote, jo yra trys pagrindinės rūšys: monofilamentinis, fluorokarboninis ir supintas iš keleto ar keliolikos sintetinių gijų pintukas. Kadangi rašydamas noriu sužinoti viską iki smulkmenų, susirinkti kuo daugiau patikimos (niekada nesu garantuotas) informacijos, visa galva panirau į internetą, ėmiau vartyti žurnalus žvejybine ir ne vien žvejybine tematika, nes pasidarė įdomu, kada buvo pagamintos pirmosios vienos ar kitos rūšies gijos.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Prieš tęsiant pasakojimą apie pavasarinį kuojų meškeriojimą, reikėtų akcentuoti faktą, kad šios žuvys mieliau plaukios prie dugno, nei kils į paviršių. Žinoma, jos nevengia būti „viduriuose“ vandens sluoksniuose arba parankioti įkritusių į upę vabzdžių, tačiau taip nutinka labiau atšilus orui ir vandeniui.

Regis, ką galima naujo arba įvairaus pasakyti apie šoninį pavadėlį, kuris rišamas virš avižėlės, velnio arba blizgutės. Iš tiesų čia yra įvairių niuansų, kurie priklauso nuo to, kokios rūšies žuvis žvejosime, kokio svorio ir tipo bus pagrindinis ir pririštas prie pavadėlio vilioklis, kokios žūklės sąlygos, o tai reiškia, žuvys maitinsis aktyviai ar beveik visai ignoruos joms siūlomus masalus.

Koks bebūtų ledas – storas ar plonas, tačiau viduržiemy žuvys vis tiek kibs prasčiau nei žiemos pradžioje ar jos pabaigoje. Kadangi poledinėje žūklėje ešeriai yra pagrindinis meškeriojimo objektas, tai dabar kalbėsiu tik apie juos.

Žiemos, kuomet gruodžio pradžioje susiformavęs ledas nutirpsta, praėjus kelioms savaitėms susidaro dar sykį, po to vėl ima tirpti, vėl dengia atvirą vandenį, tapo įprastos. Nepaisant to, kad gamta jau eilę metų niekaip negali „apsispręsti“, kokia bus žiema, žvejai niekaip neįpranta prie nepastovaus poledinės žūklės sezono.

Nors poledinės žūklės sezonas neilgas, tačiau savaip žavus ir viliojantis. Netgi pats įrangos pasiruošimas turi savo aurą. Ilgi ir niūrūs vakarai, praleisti meistraujant, nors šiek tiek nuramina mintis, kurios vis sukasi apie pirmąjį ledą, dar šiek tiek braškantį, bet itin dosnų.

Pasitelkus šešiametrinę bolonijos palaidynę Diamond Bolognese Light galima masalą plukdyti plačioje akvatorijoje.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.