Tvenkinio kuojų paieškos
Žiemos, kuomet gruodžio pradžioje susiformavęs ledas nutirpsta, praėjus kelioms savaitėms susidaro dar sykį, po to vėl ima tirpti, vėl dengia atvirą vandenį, tapo įprastos. Nepaisant to, kad gamta jau eilę metų niekaip negali „apsispręsti“, kokia bus žiema, žvejai niekaip neįpranta prie nepastovaus poledinės žūklės sezono.
Turiu omenyje, kad žūklautojai priversti meškerioti ne tuose vandens telkiniuose, kuriuose nori, bet tik ten, kur galima. Juk ledo pluta, jei ir išlieka ilgesnį laiką, būna gana plona, todėl dideliuose ežeruose, tvenkiniuose žuvauti įmanoma nebent tik kai kuriose jų įlankose.
Gana daug įtakos turi, kurioje Lietuvos pusėje yra tie vandens telkiniai. Visai galimas dalykas, kad nedidelis ežeras, tarkim, Aukštaitijoje daug mažiau junta atšilimus ir, gruody susidaręs ledas, iki pat pavasario puikiausiai laiko juo ropinėjančius meškeriotojus. Tačiau tokio paties ploto vandens telkinys Žemaitijoje kaskart suplonėja tiek, kad lipti ant ledo pavojinga arba net atveria gerai matomas properšas.
Įtakos tam turi ir pirmosios tikros (nebūtinai kalendorinės) žiemos dienos, kada pradeda formuotis pirmasis ledas. Jei rudens pabaiga buvo tikrai tokia, kokia ir privalo būti, o gruodžio mėnesį bent 10 °C šaltis be pertraukos laikėsi savaitę ar ilgiau, vargu ar net ir poros savaičių atšilimas smarkiai paveiks ledo šarvą. Tačiau kada jis vandens telkinius padengė esant trumpam minusinės temperatūros blyksniui, kiekvienas didesnis atodrėkis gerokai suplonins ledą.
Sunku pasakyti, kaip žuvys vertina šiuos klimatinius pokyčius. Viena vertus, tikrai nedūsta uždaruose vandens telkiniuose, kas, suprantama, yra joms tik į naudą. Kita vertus, nuolatinis temperatūros svyravimas tuo metu, kai žvynuotosios privalėtų eiti „žiemos miego“ arba bent snaudulio, nėra labai gerai, nes žuvų biologinis laikrodis ima strigti, kas gali neigiamai atsiliepti nerštui.
Kodėl tvenkinys ir kodėl kuojos?
Tačiau užteks išvedžiojimų – imame poledinei žūklei skirtą įrangą ir einame žvejoti ten, kur ledą dar rasime, jei, suprantama, žiemos pradžioje buvo bent truputį normalaus šalčio. Turiu omeny ne Kauno marias ar Platelių ežerą, tačiau kokius nors nedidelius tvenkinius, o tokių apstu, pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje.
Beje, šioje šalies dalyje oro temperatūra žiemą būna bene aukščiausia, tačiau jos svyravimai – menkiausi. Todėl jei jau ledas susidarė, mažiausiai galimybių, kad jis dėl minėtų priežasčių smarkiai aptirps.
Tokiuose vandens telkiniuose žiemą paprastai gaudomos kuojos, plakiai, „delniniai“ karšiai, žodžiu, „balta“ žuvis. Žinoma, yra čia ir ešerių, bet jie dažniausiai pernelyg smulkūs. Nors ir karpinės žuvys nebus kažin kokių gabaritų, bet pastarųjų gerokai daugiau ir kimba jos be didesnių problemų.
Bet ir vėl – toks mano pasiūlymas kai kuriuos žvejus vargu ar sugundys, nes traukti vieną po kito „permatomus“ plakius ar piršto dydžio kuojas galima nebent tada, kai jau visiškai niekas nekimba, norėtųsi ko nors „rimtesnio“. Variantai du – karšiai, kurie dabar tupi kur nors tvenkinio duobėse, arba stambesnės kuojos, kurios vis dar zuja po visą vandens telkinį. Aš rinkčiausi pastarąsias.
Ir priežastis paprasta, nuo jos ir pradėjau šį straipsnį – ledo plutos storis. Tegul tai ir nedideli vandens telkiniai, tačiau tvirtesnis ledas bus jų pakraščiuose.
Galima pagalvoti, kad ką gero rasi netoli kranto, juolab, kad daugelis šių tvenkinių yra gana seklūs. Na, taip, tų mano „išbrokuotų“ piršto dydžio kuojyčių sumeškeriosi, bet juk kalbame apie didesnes. Jei atkreipėte dėmesį, sakiau kad šios žuvys gana aktyviai plaukioja. O tai reiškia, kad ir stambesnių kuojų būreliai iš gilesnių, nutolusių nuo kranto duobių, atplaukia į vandens telkinio pakraščius.
Kaip taisyklė didžiosios kuojos tada renkasi tvenkinių aukštupiuose, kur yra gana ryškūs tų telkinių susiaurėjimai. Mažesnės būriuojasi įlankose, kitąsyk ir netoli lygių lėkštų krantų, kur dugnas yra tarsi stalas arba jo nuolydis vos juntamas.
Tvenkinių aukštupiuose netoli gerai matomų nendrių stiebų rastume staigesnius dugno „kritimus“ – šlaitus į apsemto upelio vagą. Vėlgi, nebūtinai didelės kuojos bus ties apatine šlaitų riba, t. y. kone giliausioje tos tvenkinio dalies vietoje.
Šios žuvys gana smarkiai migruoja ir, priklausomai nuo oro, noro, slėgio ir panašiai, kyla į mažesnę gelmę, jų rastume vos pusantro metro gylyje ar net šiek tiek sekliau. Kuomet kuojos aktyvios, suprantama, jos gerai ir kimba, tada kaip tik dažniausiai ir plaukioja tokiuose gyliuose. Tarp nendrių stiebų, kur yra visiškai seklu, didelių kuojų aptiksime nebent pavasarėjant.
Palei dugną antroje dienos pusėje
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad žodis „kyla“ nereiškia, jog stambios kuojos būna pakilusios aukštai nuo dugno. Paprastai aukštesniuose vandens sluoksniuose laikosi smulkesnės šios rūšies žuvys, tai joms labiau būdinga ne tik horizontali, bet ir vertikali migracija. Didžiosios paprastai glaudžiasi arčiau dugno, toks įspūdis, kad kuojos tarsi susisluoksniuoja priklausomai nuo savo gabaritų.
Todėl gali nutikti taip, kad jūsų siūlomą masalą, t. y. nardinamą iki dugno avižėlę pakeliui nutveria smulkmė. Ištraukiate vieną, antrą, trečią menką kuojytę ir gręžiate eketę jau kitoje vietoje, nes čia, jūsų akimis, kimba ir toliau kibs tik mailius. Išties yra ne visai taip, bet prie to dar grįšiu.
Dar vienas niuansas – sąlyginai nedideliame gylyje gali būti gana daug povandeninės augmenijos. Tai apsunkina kuojų paieškas, kadangi žuvys slankioja palei dugną vandežolių tarpais, o mes juk nematome, kas po kojomis – plyno dugno plotas ar augmenijos miškas. Tad kuojų paieškose galima „prašauti“ pro šalį dėl paprasčiausios priežasties – tiesiog nepasisekė virš jų tako išgręžti eketę.
Na, taip, jei ledas plonas, skaidrus, tuomet galima matyti, kas dedasi po ledu. Bet esant tokioms sąlygoms žuvys bus gerokai giliau. Bent jau tos stambesnės.
Aš čia viską labai gražiai „piešiu“ žodžiais, tačiau kaip greičiau aptikti žuvis, kaip tiksliai žinoti, kokiame gylyje, nuotolyje nuo kranto tuo metu jos maitinasi?
Nepasakysiu nieko naujo – faktas, kad gręžiant eketes ir bandant laimę kiekvienoje iš jų. Kuomet randi „kibiausią skylę“, ties ja ir apsistoji.
Laimei, tvenkinių aukštupiai gana siauri, todėl daug vargti varpant grąžtu ledą nereikia – kartais pakanka vos 5–7 ekečių, kurias išgręži kone stačiai kranto linijai porą metrų atstumu viena nuo kitos, ir randi reikiamą žūklei gelmę.
Paprastai kuojos tą dieną ar bent jau dalį dienos maitinasi gana apibrėžtame gylyje, o jų būrys migruoja išilgai kranto. Tad, radus tinkamą eketę, sekančias jau atveri lede sausumai ar nendrių juostai daugmaž išilgine kryptimi.
Visgi tvenkinio aukštupys neretai būna gana didelis. Tad visai nenuostabu, jog viename jo plote kuojos gali kibti geriau, o kitame prasčiau, net neatsižvelgiant į tai, jog žuvaujama tame pačiame gylyje. Ir vėl viską lemia faktas, kad žuvys gana aktyvios ir būriais juda iš vieno telkinio ploto į kitą. Norint jas ilgesniam laikui sulaikyti, tenka jaukinti. Tačiau tai bus jau kito straipsnio tema.
Įdomus faktas – dauguma didžiųjų kuojų dažniausiai sumeškeriojamos antroje dienos pusėje net nepriklausomai nuo meteorologinių sąlygų. Ir taip nutinka todėl, kad dalį pirmos dienos pusės sugaištama jų paieškoms ir atsirenkant geriausias avižėles.
Jei tiksliai žinotume, kokioje gelmėje šias žuvis rasti, esu įsitikinęs, kad apniukusi diena, kada slėgis krenta, lynoja ar ant galvos drimba šlapias sniegas, būtų geresnė už saulėtą. Pirmuoju atveju kuojos jau nuo pat ankstyvo ryto gana godžiai stveria masalus. Kada slėgis yra aukštas, giedra, minėtose vietose šios žuvys išties geriau kimba vakarėjant. Sunku pasakyti, kas tai lemia, bet esant skaidriam ledui, beveik garantuoju, kad nutinka būtent taip.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
