Valas Preston Float Max 0.18mm 150m

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Straipsnio tęsinį apie Neries žiobrius turbūt vertėtų rašyti esamuoju laiku, nes tai nutiko vakar, t. y. penktadienį. Šią savaitės dieną, nors veikiau jau popiet, meškeriotojai apskritai gana dažnai žvejoja. Dėl to penktadienių ir nemėgstu – patinka žuvauti ten arba tada, kai aplink nėra kitų meškeriotojų, net nesvarbu, kokiu žūklės būdu žuvis begaudau.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Rugpjūtį ir rugsėjį Nemune plūdine sėkmingai meškeriojau kuojas, plakius, karšius bei šapalus. Spalio pradžioje po staigaus orų atšalimo staiga viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis – lig tol buvusi puiki žūklavietė staiga tapo visiškai tuščia.

Kuo labiau įsibėgėja vasara, tuo labiau kai kurie mūsų vandens telkiniai apželia vandens augalais. Ir tai tampa didelę problema meškeriotojams, kurie nori juose pažvejoti. O juk nedideliame ežere, karjere, tvenkinyje ar senvagėje tokiu metų laiku galima tikėtis puikaus laimikio – karosai, lynai, kai kur ir karšiai visai neprastai jaučiasi tuose džiunglėmis tapusiuose vandenyse.

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Pasitelkus šešiametrinę bolonijos palaidynę Diamond Bolognese Light galima masalą plukdyti plačioje akvatorijoje.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Visada geriausiai rašyti straipsnius kitą dieną po žūklės. Vykusi toji žvejyba ar ne, bet rašiniai tuomet gaunasi išsamiausi ir nesumeluoti, kadangi praėjus kuriam laikui ir gerai išsimiegojęs gali įvertinti viską realiai, o ne pagautas vis dar neatlėgusios žvejybinės „bangos“, pasverti tai, kuo žadi pasidalinti su skaitytoju.

Šapalą galima pagauti įvairiais žūklės būdais: spiningu, museline, dugnine ir, žinoma, plūdine meškere. Nenuostabu, kadangi šapalai yra visaėdžiai ir šių žuvų mūsų upėse bei upeliuose, taip pat kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – apstu. Na, gal ne kilograminių ar didesnių, veikiau šapaliukų, nes kitu atveju jų dydžių neribotų Mėgėjų žvejybos taisyklės. O koks žvejybos būdas garantuotai atneš sėkmę? Žinoma, kad nė vienas, nes žuvys sunkiai nuspėjamos, tačiau didžiausia galimybė suvilioti šapalą, mano manymu, yra plūdinė.

Karšius Nemune meškerioja dugninėmis, plūdinėmis, netgi spiningais. Vieni žūklautojai šias žuvis gaudo labai sėkmingai, kiti – nelabai, bet čia faktas, kuris nesusijęs su straipsniu. Norėčiau papasakot apie vieną hibridinį karšių gaudymo būdą, kuris... Na, bet skaitykite ir suprasite.

Nuo balandžio antros pusės iki birželio vidurio pradžia – skubančių į nerštavietes kuojų metas, o paskui aktyviai besimaitinančių kuojų metas. Sidabrašonės dideliais būriais kyla prieš upių srovę, o paskui pasklinda po upių ir ežerų platybes, visose patogiose vietelėse nuolat stabtelėdamos pasimaitinti. Meškeriotojai žino tas vieteles ir gaudo jose kuojas. Ypač jų daug Nemuno deltoje.

Smagu, kada pavasaris ankstyvas – meškeriotojams atviro vandens sezonas būna ilgesnis, nes ir visos žuvys pradeda kibti gerokai anksčiau nei įprasta. Tarkim, žiobriai, kurių žūklė Lietuvoje tapo vos ne nacionaline švente. Nors kodėl „vos ne“, juk kai kuriuose mūsų regionuose Žiobrinės iš tiesų švenčiamos. Tačiau aš ne apie lietuvių liaudies papročius susiruošiau rašyti, labiau rūpi žūklė.