Valas Browning Cenex Feeder Mono 150m 0.22mm

Regis, tokios žuvys kaip ūsoriai, kurie mėgsta akmenuotas sraunumas, o tai reikštų, mūsų įsivaizdavimu, šaltą vandenį, tokiu metų laiku ir tokiu oru kibti turėtų labai prastai. Bet išties yra visai kitaip, čia randu nemažai paralelių su neseniai publikuotu straipsniu apie sterką.

Straipsnio tęsinį apie Neries žiobrius turbūt vertėtų rašyti esamuoju laiku, nes tai nutiko vakar, t. y. penktadienį. Šią savaitės dieną, nors veikiau jau popiet, meškeriotojai apskritai gana dažnai žvejoja. Dėl to penktadienių ir nemėgstu – patinka žuvauti ten arba tada, kai aplink nėra kitų meškeriotojų, net nesvarbu, kokiu žūklės būdu žuvis begaudau.

Kada prasideda karšių žūklė pavasarį Nemuno žemupyje (pačioje upėje bei jos atšakose), priklauso nuo oro ir vandens temperatūros. Vienais metais pavasaris vėluoja, todėl ir žuvys pradeda kibti vėliau, kitais – jau kovo pradžioje galima puikiai pažvejoti. Galimas dalykas, jog karšiai pradeda gerai čiupti masalus ir dar anksčiau, bet jų niekas tada dar negaudo.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Nemažai meškeriotojų susidarę nuomonę, kad dugninė reikalinga tada, kuomet reikia masalą užmesti toli arba labai toli, kur plūdine meškere nusviesti jį vargu ar pavyks. O jei ir taip – bus nepatogu žvejoti, nes plūdę greitai nuneš srovė.

Ankstyvas rytas. Virš ežerėlio kabo tiršto rūko debesis, medžių lapai net blizga nuo rasos. Ežero vanduo toks ramus, kad smulkiausio mailiaus prisilietimas prie jo paviršiaus persiduoda raibuliukais...

Žiobrių gaudymo sezonas visai čia pat. Jei ne būdingas lietuviškam pavasariui staigus orų atšalimas, manding, kad šių žuvų masinis kibimas jau būtų prasidėjęs. Ne todėl, kad taip nutinka kasmet, nes dabar dar tik balandžio pirmosios dienos, tačiau praėjusi šilta žiema galėjo padaryti malonias korekcijas žiobrių gaudytojams.

Šapalą galima pagauti įvairiais žūklės būdais: spiningu, museline, dugnine ir, žinoma, plūdine meškere. Nenuostabu, kadangi šapalai yra visaėdžiai ir šių žuvų mūsų upėse bei upeliuose, taip pat kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – apstu. Na, gal ne kilograminių ar didesnių, veikiau šapaliukų, nes kitu atveju jų dydžių neribotų Mėgėjų žvejybos taisyklės. O koks žvejybos būdas garantuotai atneš sėkmę? Žinoma, kad nė vienas, nes žuvys sunkiai nuspėjamos, tačiau didžiausia galimybė suvilioti šapalą, mano manymu, yra plūdinė.

Šiais laikais viską įprasta reitinguoti. Reitinguojamos gražiausios moterys, populiariausi aktoriai, greičiausi automobiliai ir net gyvūnai. Tarkim, dešimt nuodingiausių pasaulio gyvačių arba plėšriausių žinduolių dešimtukas ir pan. O kodėl man nepabandžius? Imsiu ir sureitinguosiu žuvis pagal tai, kaip jos kimba ant avižėlių vasarą. Na, ne dešimt labiausiai kimbančių, pakaks ir penkių.

Žvejoja du meškeriotojai vienas šalia kito, gaudo upėje žiobrius. Vieta, kur jie meta dugnines, regis, identiška, įranga labai panaši, žuvauja tais pačiais masalais, sistemėlės paternoster tipo, bet vienam kimba, o kitam – ne. Ir tada tas nelaimėlis pradeda ieškoti „kampų“: kas ne taip? Kodėl nenori žuvys mano masalų? Pabandom paanalizuoti tokią situaciją...

Gražus Nevėžis ankstyvą rudenio rytą: gelsva ir rausva medžių lapija atsispindi ramiame vandenyje, virš jo sklaidosi rūko dūmai, kuriuos tuoj, tuoj išsklaidys pirmieji saulės spinduliai. Upės paviršius sustingęs it stiklas, tačiau ta ramybė apgaulinga – dugne verda gyvenimas.