Valas Balzer Feeder Method Line 200m

Laukti žvejui atplaukiančių iš Baltijos pirmųjų žiobrių Neryje yra tikras kantrybės išbandymas. Kituose Nemuno intakuose, jau nekalbant apie Dauguvos baseino upes, jie seniai kimba kuo puikiausiai, tačiau Neryje – dar ne. Ir tam yra svari priežastis – nuo jūros iki šios upės žiobriai turi sukarti didžiausią kelią.

Kada prasideda karšių žūklė pavasarį Nemuno žemupyje (pačioje upėje bei jos atšakose), priklauso nuo oro ir vandens temperatūros. Vienais metais pavasaris vėluoja, todėl ir žuvys pradeda kibti vėliau, kitais – jau kovo pradžioje galima puikiai pažvejoti. Galimas dalykas, jog karšiai pradeda gerai čiupti masalus ir dar anksčiau, bet jų niekas tada dar negaudo.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Vėgėlės, kurios sveria po 2,0–2,5 kg, šiais laikais laikomos jau stambiomis. Dažniausiai pagaunamos dvigubai smulkesnės, labai retai pasitaiko po 3 kg ar daugiau. Tai jau tikrai rekordiniai egzemplioriai migrantai, kažkaip sugebėję kažkada išvengti tinklų bei žvejų mėgėjų kabliukų.

Nemažai meškeriotojų susidarę nuomonę, kad dugninė reikalinga tada, kuomet reikia masalą užmesti toli arba labai toli, kur plūdine meškere nusviesti jį vargu ar pavyks. O jei ir taip – bus nepatogu žvejoti, nes plūdę greitai nuneš srovė.

Meškeriotojai dažnai klysta manydami, kad tik gaudant karosus ir lynus reikalinga itin didelė kantrybė. Ir ne tik laukiant šių žuvų kibimo, tačiau net ir tuomet, kai jos čiumpa masalą – plūdė straksi, dugninės viršūnėlė virpčioja ir rasti palankų momentą pakirtimui sudėtinga.

Žiobrių gaudymo sezonas visai čia pat. Jei ne būdingas lietuviškam pavasariui staigus orų atšalimas, manding, kad šių žuvų masinis kibimas jau būtų prasidėjęs. Ne todėl, kad taip nutinka kasmet, nes dabar dar tik balandžio pirmosios dienos, tačiau praėjusi šilta žiema galėjo padaryti malonias korekcijas žiobrių gaudytojams.

Nors amūrą (turiu omenyje baltąjį, nes ši rūšis yra paleista į mūsų vandenis) daug kas vadina vandens karve, aš visgi linkęs jį tapatinti su bizonu. Visų pirma todėl, kad karvių niekas nemedžioja, o, kaip vėliau pamatysite, kartais amūro žūklė primena medžioklę indėnų stiliumi. Antra – ši žuvis tokia stipri priešininkė, kad romiu gyvuliu – karve, ją tiesiog liežuvis neapsiverčia pavadinti. Kita vertus, užkibęs amūras veikiausiai išsyk savo jėgos nedemonstruos, kas būdinga tam laukiniam žolėdžiui gyvuliui, bet jei įsiutinsi – laikykis...

Žvejoja du meškeriotojai vienas šalia kito, gaudo upėje žiobrius. Vieta, kur jie meta dugnines, regis, identiška, įranga labai panaši, žuvauja tais pačiais masalais, sistemėlės paternoster tipo, bet vienam kimba, o kitam – ne. Ir tada tas nelaimėlis pradeda ieškoti „kampų“: kas ne taip? Kodėl nenori žuvys mano masalų? Pabandom paanalizuoti tokią situaciją...

Gražus Nevėžis ankstyvą rudenio rytą: gelsva ir rausva medžių lapija atsispindi ramiame vandenyje, virš jo sklaidosi rūko dūmai, kuriuos tuoj, tuoj išsklaidys pirmieji saulės spinduliai. Upės paviršius sustingęs it stiklas, tačiau ta ramybė apgaulinga – dugne verda gyvenimas.