Galvakablis Lucky John Goliat Jig Junior #7/0, 8g

Kaip jau ir minėjau, lapkričio antroji pusė ir gruodžio pradžia niekada nelepina orais. Bet tame yra vienas retai minimas privalumas – smarkiai ištuštėja vandens telkinių pakrantės. Kadangi tokiomis sąlygomis žvejoti yra menkas malonumas, pirmiausiai „atkrenta“ tik šiaip mėgėjai užmesti meškerę. Gerokai sumažėja ir vyresnio amžiaus meškeriotojų, vaikų, nes šis laikotarpis sutampa su kvėpavimo takų virusinių infekcijų plitimu, gripo epidemijomis ir kitomis panašiomis ligomis. Seniems meškerės „vilkams“ dažnas negalavimas yra ir sąnarių skausmai, kurie šiuo metu kaip taisyklė smarkiai paūmėja.

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Pirmą kartą išsiruošus į tokią žūklę žvejui iškils dilema – gaudyti tvisteriais ar riperiais? Kadangi kalbėsiu ir apie vienus, ir apie kitus masalus, tai iš karto pasakysiu, jog reikia turėti abiejų rūšių guminukų.

Tai nutiko prieš trylika metų. Tie metai man apskritai buvo dosnūs stambių lydekų laimikiais, tačiau vienas įvykis įstrigo labiausiai...

Kadangi įrankius ir masalus sterkų džigavimui jau įsigijome ar bent apžvelgėme praeituose dviejuose šio ciklo rašiniuose, dabar būtų pats laikas pažvejoti...

Vėgėlės yra plėšrūnės ir tai žino visi meškeriotojai. Aišku, niekas nepaskaičiavo jų plėšrumo laipsnio, bet, jei lygintume, tarkim, su ešeriu, manding, kad tame kontekste ešerio, kaip vandens grobuonio, įvaizdis prieš vėgėlę nublanktų. Pastaroji žuvis suryja žymiai daugiau, pavyzdžiui, varlių, vėžių, didesnių žuvelių.

Rašiniuose apie galvakablius paprastai akcentuojama jų galvučių forma. Turbūt geriausią straipsnį šia tema yra parašęs Rolandas Kažimėkas žurnale „Žvejys ir žuvis“, bet tai buvo bene prieš penkiolika metų. Nesinori kartotis, tad šį kartą pakalbėsiu apie kitus svarbius galvakablių akcentus – jų kabliukus.

Tikriausiai taip pasakytų Šerlokas Holmsas, jeigu jis žvejotų. Kaip matote iš straipsnelio pavadinimo – gaudytų sterkus džigaudamas. Iš tiesų tai, kas jam atrodo elementaru, galbūt daugeliui pradedančiųjų spiningautojų būtų gana painu. Bet painaus čia irgi nieko nėra, o yra tam tikra žūklavimo seka – technika ir taktika kartu paėmus, kuri turės pagrindinę reikšmę ar pagausite tą dieną blausiaakių, ar tik tuščiai mėtysite į vandenį guminukus.