Ritė Daiwa Ninja Match LT 3000-C

Šapalas mūsų žvejui – neretai pasitaikantis laimikis. Kas šias žuvis gaudo tikslingai, sugundo tikrai nemažų egzempliorių. Na, o atsitiktinai ant kabliuko pakliuvusios šios rūšies žvynuotosios dažniausiai būna smulkios ir vargu ar įtrauktos į „legaliųjų“ sąrašą. Priminsiu, kad pagal Mėgėjiškos žūklės taisykles galima imti šapalus, kurių dydis ne mažesnis nei 30 cm.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Meškeriotojai dažnai klysta manydami, kad tik gaudant karosus ir lynus reikalinga itin didelė kantrybė. Ir ne tik laukiant šių žuvų kibimo, tačiau net ir tuomet, kai jos čiumpa masalą – plūdė straksi, dugninės viršūnėlė virpčioja ir rasti palankų momentą pakirtimui sudėtinga.

Kartais pavasario pradžioje tenka stebėti įdomų reiškinį: kažkur vidury laukų telkšo bala, prie jos sustatytas tuzinas automobilių ir pakrantes nugulę vyrai su meškerėmis rankose. Ką jie ten gaudo? Ogi lynus. Ir ne bet kokius, tačiau tuos tikrus svarius auksašonius lynus, kuriuos nebūtų gėda parodyti net patiems priekabiausiems „žvejams-kritikams“.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.

Šapalą galima pagauti įvairiais žūklės būdais: spiningu, museline, dugnine ir, žinoma, plūdine meškere. Nenuostabu, kadangi šapalai yra visaėdžiai ir šių žuvų mūsų upėse bei upeliuose, taip pat kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – apstu. Na, gal ne kilograminių ar didesnių, veikiau šapaliukų, nes kitu atveju jų dydžių neribotų Mėgėjų žvejybos taisyklės. O koks žvejybos būdas garantuotai atneš sėkmę? Žinoma, kad nė vienas, nes žuvys sunkiai nuspėjamos, tačiau didžiausia galimybė suvilioti šapalą, mano manymu, yra plūdinė.

Karšius Nemune meškerioja dugninėmis, plūdinėmis, netgi spiningais. Vieni žūklautojai šias žuvis gaudo labai sėkmingai, kiti – nelabai, bet čia faktas, kuris nesusijęs su straipsniu. Norėčiau papasakot apie vieną hibridinį karšių gaudymo būdą, kuris... Na, bet skaitykite ir suprasite.

Viena pirmųjų žuvų, kuri pradžiugina plūdininką ar dugnine gaudantį meškeriotoją ankstyvą pavasarį, yra kuoja. Šios žvynuotosios – lyg kokie atviro vandens sezono pranašai, kurie vos nutirpus ledui ima godžiai maitintis.

Smagu, kada pavasaris ankstyvas – meškeriotojams atviro vandens sezonas būna ilgesnis, nes ir visos žuvys pradeda kibti gerokai anksčiau nei įprasta. Tarkim, žiobriai, kurių žūklė Lietuvoje tapo vos ne nacionaline švente. Nors kodėl „vos ne“, juk kai kuriuose mūsų regionuose Žiobrinės iš tiesų švenčiamos. Tačiau aš ne apie lietuvių liaudies papročius susiruošiau rašyti, labiau rūpi žūklė.

Rašydamas apie pusdugninę, jau esu sakęs, kad galimos įvairiausios šios įrangos sistemėlių modifikacijos, nes daug kas priklauso nuo to, kokias žuvis mes gaudysime ir kokio stiprumo tėkmė bei gylis yra upėje.

Vasarą, turbūt, daugiausiai meškeriotojų gaudo žuvis plūdinėmis meškerėmis. Tad daug kam svarbu žinoti, kaip tinkamai paruošti klasikinę plūdinę meškerę? Vienas esminių plūdinės meškerės elementų – ritė. Kokia ji turi būti? Pirmiausia reikia aiškiai nustatyti sau, kiek ir kokio skersmens valo reikės vynioti ant ritės būgnelio, kad įrankis visiškai atitiktų meškeriotojo pasirinktos žūklavietės sąlygas bei gaudomų žuvų dydį?