Meškerė Salmo Elite Match 25

Veikiausiai šis straipsnis yra pavėluotas, nes nuo gegužės vidurio prasideda draudimas gaudyti žiobrius. Kita vertus, šios žuvys atplauks pas mus ir kitąmet, o tai, kas užrašyta, niekur nedings. Yra dar kelios dienos jų žvejybai ir šįmet, tad jeigu paskubėsite...

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Nors šis straipsnis apie kuojų jaukinimą, tačiau pradėsiu nuo to, kad per pirmąsias pavasarines žūkles nenaudoju jokio prievilo. Priežastis pasakiau ankstesniuose straipsniuose, bet galiu trumpai pakartoti – tokiu metų laiku upės ištvinusios, vanduo gana aukštas, tačiau jis nesulaikomai senka. Kita vertus, upė kasmet kinta, todėl vietos, kuriose pernai gerai kibo kuojos, šįmet jau gali būti kitokios.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Rugpjūtį ir rugsėjį Nemune plūdine sėkmingai meškeriojau kuojas, plakius, karšius bei šapalus. Spalio pradžioje po staigaus orų atšalimo staiga viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis – lig tol buvusi puiki žūklavietė staiga tapo visiškai tuščia.

Žvejyboje smulkmenų nebūna. Arba galima pasakyti kitaip – visa žūklė susideda iš svarbių smulkmenų. Tai liečia bet kurį žvejybos būdą: spiningavimą, museliavimą, gaudymą dugnine ir, suprantama, meškeriojimą plūdine. Kaip supratote, straipsnis apie pastarąją žūklę, paminėsiu keletą niuansų, kurie yra svarbūs žūklaujant tolimojo užmetimo meškere su waggler tipo plūde.

Nors ši vasara kol kas ne tokia tvanki, kaip pernykštė ar užpernykštė, tačiau visi žvejai sutiks, kad vidurvasarį sunku ir žvejui, ir žuviai. Pirmasis mažai pagauna, nes, kaip žinoma, žvynuotosios tokiu metų laiku būna ypač vangios. Sakoma, jog liepa – itin prastas žūklei mėnuo. Kita vertus...

Šapalas mūsų žvejui – neretai pasitaikantis laimikis. Kas šias žuvis gaudo tikslingai, sugundo tikrai nemažų egzempliorių. Na, o atsitiktinai ant kabliuko pakliuvusios šios rūšies žvynuotosios dažniausiai būna smulkios ir vargu ar įtrauktos į „legaliųjų“ sąrašą. Priminsiu, kad pagal Mėgėjiškos žūklės taisykles galima imti šapalus, kurių dydis ne mažesnis nei 30 cm.

Meškeriotojai dažnai klysta manydami, kad tik gaudant karosus ir lynus reikalinga itin didelė kantrybė. Ir ne tik laukiant šių žuvų kibimo, tačiau net ir tuomet, kai jos čiumpa masalą – plūdė straksi, dugninės viršūnėlė virpčioja ir rasti palankų momentą pakirtimui sudėtinga.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.

Kaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie meškeriojimą plūdine meškere įsibridus. Faktiškai tokia žvejyba naudojama tol, kol upės nepasidengė ledo pluta ir yra vienodai perspektyvi visą atviro vandens sezoną.

Karšius Nemune meškerioja dugninėmis, plūdinėmis, netgi spiningais. Vieni žūklautojai šias žuvis gaudo labai sėkmingai, kiti – nelabai, bet čia faktas, kuris nesusijęs su straipsniu. Norėčiau papasakot apie vieną hibridinį karšių gaudymo būdą, kuris... Na, bet skaitykite ir suprasite.

Pirmosios pavasarinės žūklės plūdine paprastai pradedamos nedidelėse upėse, upeliuose, užliejamose senvagėse, mažesniuose stovinčio vandens telkiniuose. Ten vanduo yra šilčiausias ir būtent tokiose vietose po žiemos atkutusios žuvys aktyviau ieško maisto. Kita vertus, artėja nerštas, todėl kuojos, plakiai, meknės ir kitos žvynuotosios laikosi arčiau būsimų nerštaviečių. Tačiau nereikėtų užmiršti ir didžiųjų mūsų upių ar juo labiau didelio ploto tvenkinių, tarkim, Kauno marių.