Meškerė Salmo Diamond Match 30

Dubysa yra viena gražiausių mūsų upių, juk ne veltui apie jos slėnius ir sraunumas rašė Maironis. Tačiau žvejai neretai upes vertina kitu aspektu – kiek galima čia pagauti žuvų. Ar Dubysa žuvinga? Sunku pasakyti, man regis, priklauso kokias žvynuotąsias bandysi šioje upėje gaudyti.

Kaip jau ir minėjau pirmoje rašinio dalyje, vienareikšmiškai apie karoso pomėgius jaukams ir masalams negalima kalbėti, nes kiekvienoje baloje gali būti vis kitaip – šios žuvys labai plačiai išplitusios ir greitai prisitaiko prie pačių įvairiausių gyvenimo sąlygų. Todėl logiška, kad jų skonis gali smarkiai skirtis. Tačiau elgsena daugiau ar mažiau panaši, nes tai jau „užrašyta“ tos žvynuotųjų rūšies genuose.

Nemažai žvejų gerą karpinių žuvų kibimą sieja su pavasariu. Tiesos tame yra, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirmasis pavasario trečdalis paprastai nebūna itin dosnus laimikiais, sakyčiau, veikiau nutinka priešingai. Ypač tai juntama žuvaujant didesniuose stovinčiuose vandens telkiniuose.

Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Turiu omenyje apskritai viską, ypač globalius dalykus, tarkim, politinę ir ekonominę situaciją pasaulyje, klimatą ir panašiai. Apie politiką ir ekonomiką patylėsiu, ne mano kompetencijoje tai nagrinėti, o ir žvejams (manau, bet kuriam žmogui) toji suirutė įgriso iki gyvo kaulo, visi trokšta ramybės bei pastovumo. Kai kurie jau nieko nebenori girdėti nei matyti, todėl bando gelbėtis išlikdami abejingi bet kokiems naujiems įvykiams – kas bus, tas bus, vis tiek nieko nepakeisiu...

Argi ne keista, kaip greitai mes įpratinome karpius – baltyminiais kukuliais, šapalus – konservuotais kukurūzais ar kitas žuvis – iš užsienio atvežtais sliekais ir musės lervomis gaudyti. Aš jau nepamenu, kada paskutinė kartą mačiau žvejį, ant kabliuko apsiuvą, laumžirgio lervą ar dėliukę užsikabinusį. Manding, kad ateities meškeriotojai greitai nežinos, kuo iš tikrųjų žuvys maitinasi ir lyg maži vaikai galvos, kad batonai ant medžių auga, o pieną iš vandens gamina.

Upėse rėvas pastebi kiekvienas meškeriotojas. Netgi neseniai pradėjęs žuvauti ir dar gerai nemokantis „skaityti“ tekančio vandens žvejys, pamatys tą iš bendro upės „konteksto“ išsiskirianti dugno akmenų darinį. Nors yra viena sąlyga – vandens lygis turi būti normalus arba žemas (geriau pastarasis), nes pakilęs vanduo paslepia dalį rėvų.

Šiuo metų laiku žuvys susirenka giliausiose upės vietose, dažnai tūno pačioje jos vagoje. Nieko naujo, suprantama, čia nepasakiau. Veikiausiai jokia naujiena, kad kritus vandens lygiui žvynuotosios irgi pasitraukia arčiau upės vidurio. Ir taip nutinka bet kuriuo metų laiku. Dar daugiau – minėta žuvų migracija Nemune žemiau Kauno HE meškeriotojams tapo įprastu reiškiniu kone kasdien.

Dauguma plūdininkų vengia meškerioti stiprioje tėkmėje. Nors žodis „vengia“ čia galbūt nėra pats tinkamiausias, veikiau reikėtų sakyti, kad jie paprasčiausiai nemoka žuvauti su plūdine įranga, kur upės vanduo bėga greitai arba greičiau nei vidutiniškai. Ypač, jei tose vietose yra dar ir nemažas gylis.

Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Įvadiniame rašinyje daugmaž nupasakojau apie Nemuno vietas, kurios tarsi nėra niekuo ypatingos – tai senos, apgriuvusios ir mažai pastebimos dambos. Bet čia žuvų gausu visą vasarą, jų nemažai gali būti net ir antroje rudens pusėje.

Nors ši vasara kol kas ne tokia tvanki, kaip pernykštė ar užpernykštė, tačiau visi žvejai sutiks, kad vidurvasarį sunku ir žvejui, ir žuviai. Pirmasis mažai pagauna, nes, kaip žinoma, žvynuotosios tokiu metų laiku būna ypač vangios. Sakoma, jog liepa – itin prastas žūklei mėnuo. Kita vertus...

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Nežvejojančių supratimu, kuo toliau užmesi meškerę, tuo didesnę pagausi žuvį. Ir jie visada nustebs, kuomet pasakysi, kad tas gausus laimikis, kurį sumeškeriojai, buvo pagautas visai šalia namų, tarkim, Vilniaus, Kauno ar kito miesto ribose.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.

Aš apskritai labiau mėgstu meškerioti palaidyne nei dugnine, tačiau gaudydamas ūsorius dažniausiai darau išimtį. Visgi esu pagavęs ne vieną šios rūšies žuvį ir tolimojo užmetimo meškere, kuomet žvejodavau jas tikslingai.

Rašydamas apie pusdugninę, jau esu sakęs, kad galimos įvairiausios šios įrangos sistemėlių modifikacijos, nes daug kas priklauso nuo to, kokias žuvis mes gaudysime ir kokio stiprumo tėkmė bei gylis yra upėje.

Daugelis meškeriotojų lynus gundo palyginti nedideliais masalais – vadinamuoju mėšliniu slieku, laikomu ypatingai veiksmingu masalu, arba keliomis ant kabliuko užvertomis musės lervomis, tačiau, laikantis tokios taktikos, užkimba daug smulkių lynų bei „baltos“ žuvies. Atsitiktinis laimikis dažnai tampa veiksniu, dėl kurio prie masalo „neprasibrauna“ stambūs lynai. Situaciją galima pakeisti naudojant XXL masalus, neįkandamus smulkioms žuvims.