Meškerė Salmo Blaster Ultima Telerod

Kuomet upėje žvejoji daug metų, ją išmoksti „skaityti“ kaip atverstą knygą. Pasakiau gal labai banaliai, bet taip iš tiesų ir yra. „Ežeriniam“ meškeriotojui srūvantis vanduo, jei jis nemato iškilusių akmenų, žolynų ar nuo kranto neįžvelgia visiškai seklių dugno vietų, yra vienodas – tiesiog teka...

Dievo pamirštus mažus užpelkėjusius mažus miško ežerėlius pavasarį būtų galima surasti lengviausiai, nes lapuočiai medžiai tik skleidžia savo lapus, o pakrančių ir priekrančių augalija dar nespėjo išsistiebti. Tačiau bėda ta, jog dabar jie yra ištvinę, savo paviršiaus plotu padidėję galbūt dvigubai ar trigubai, ir neaišku, tai yra tikra pelkė ar tie mūsų ieškomi vandens telkiniai.

Kažkada esu rašęs, kad niekam tikusios yra tos waggler plūdės, kurių korpuse įtaisyta valui slinkti auselė pagaminta iš plastiko. Šis plastikas dažniausiai būna ne pats kiečiausias ir todėl slenkantis valas patiria gana didelę trintį. Galiausiai tokia auselė susibraižo ir tuomet gija plūdė slankioja dar blogiau. geriausiai, jei auselė pagaminta iš nerūdijančios vielos.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sukūrė jūras, ežerus ir upes, nes reikėjo kažkur plaukioti žuvims. Tik visai nepagalvojo, kad upės gali ištvinti, nusekti, o šalia esančios žemės įdubos prisipildys vandens ir ten taip pat gyvens žvynuotosios. Arba kitas variantas – upės keis savo vagas, o kažkada buvusios vagos ilgainiui virs balomis, galbūt net balų virtine, ilgai nedžius, ten taip pat ne viena žuvų karta atsives savo palikuonis, čia žmonės ateis meškerioti.

Didelių karšių paprastai važiuojame žvejoti į didelius ežerus, Kuršių arba Kauno marias, Nemuno žemupį ir panašiai. Mažuose mūsų ežerėliuose tendencingai didelius karšius gaudo retas meškeriotojas. Dažniausiai tai būna vietiniai gyventojai, kurie puikiai pažįsta šalia esančio vandens telkinio žuvis, tiksliai nuspėja jų įnorius bei žino, kaip ir kada galima suvilioti plačiašonius.

Nieko tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad viena pirmųjų žuvų pavasarį, kuri pradžiugins žvejojantį dugnine arba plūdine meškere, bus kuoja. Tačiau kuoja kuojai nelygi ir dėl to prasideda visos įdomybės...

Balandis jau įpusėjo, todėl visos karpinės žuvys upėse gana aktyviai maitinasi. Tačiau senkant vandeniui, kas ir vyksta būtent dabar, taip pat artėjant daugelio žvynuotųjų nerštui, žuvys gana smarkiai migruoja, todėl rasti tinkamą vietą žūklei yra sudėtinga.