Kur surasti lyną?

Gal pasirodys keista, tačiau pirmuosius savo lynus dar vaikystėje pagavau tekančiame vandenyje, kas nelabai atitinka stereotipinį požiūrį, kurį žvejai yra susidarę apie šią žuvį. Straipsnyje kalbėsiu ir apie upių lynus, bet daugiau dėmesio skirsiu tradiciniams vandens telkiniams, kuriuose galima rasti šių žuvų, nes mūsų vandens telkiniuose lynų tikrai netrūksta. Rasime jų ir labai dideliuose ežeruose, tvenkiniuose, ir visai mažuose ežerėliuose ar balose, upių senvagėse. 
Pradėkime nuo to, kad ši žuvis yra gana konservatyvi savo elgsena, bet skirtinguose vandens telkiniuose net ir ji stengiasi prisitaikyti prie vietos sąlygų, taip pat nereikėtų užmiršti sezonų kaitos ir apskritai orų, kurie Lietuvoje yra nenuspėjami. Paprasčiausias pavyzdys – pernai metų ir šių metų pavasaris. Prieš metus gegužį saulė jau kepino, o kas darosi šįmet... Lynų kibimui oras turi labai didelę įtaką, ypač vandens temperatūra. Vėl gal nustebinsiu, bet didžiausių lynų gaudymo laikotarpis jau praėjęs, nes stambiausius auksašonius lengviausiai suvilioti anksti pavasarį (na, ne kovo pradžioje, kai sniegas pakrantėse), tada šios žuvys kimba be didesnių kaprizų. Tiesa, tokiu metų laiku ir žūklės specifika, ir masalai, vietų pasirinkimas smarkiai skiriasi nuo vasarinio. 
Pradėkime lynų paieškas dideliame ežere arba tvenkinyje. Auksašoniai čia turi savo įprastines vietas, kur atplaukia maitintis, ir nelaksto kaip kokie karšiai ar plakiai, po visą telkinio plotą. Kita vertus, negalima pasakyti, jog jei balandžio mėnesį kažkurioje telkinio vietoje meškeriotojas sužvejojo lyną, tai po mėnesio ar dviejų jis ten irgi užkibs. Juo labiau naudojant tą patį masalą. Esmė tame, kad nors auksašoniai iš tiesų yra prisirišę prie tam tikrų vandens telkinio vietų, sėkmingai meškeriojami tam tiktais masalais, bet vešant vandens augalams, kintant vandens lygiui ir temperatūrai, jie tolsta nuo krantų arba artėja prie jų, keičia savo buvimo gylį, kur jaučiasi komfortiškiausiai bei, priklausomai nuo natūralaus maisto pobūdžio (vabzdžių lervų išsiritimo ciklų, moliuskų gausos ir pan.), gali įnoringai reaguoti į žvejų siūlomus vilioklius.                                     
Mes dažnai net nenutuokiame, kad kokiame nors netoli mūsų gyvenamos vietos esančiame ežerėlyje ar karjere gyvena visai padoraus dydžio lynai. Sakau taip todėl, nes lynai, kaip ir daugelis kitų karpinių žuvų, gali įgauti nykštukines formas arba dėl menkaverčio maisto bei didelio populiacijos tankumo ima augti labai lėtai, tačiau tai visai nereiškia, kad mažame telkinyje gyvena daug tų smulkių lynukų. Galbūt šalimais esančioje baloje gyvena net labai solidūs auksašoniai, tik jų nėra daug. Šios žuvys iš prigimties yra tikros slapukės, jos mėgsta vešlią vandens augaliją, o dėl nereiklumo deguonies kiekiui vandenyje, gali gyventi kitoms žvynuotosioms netinkamuose vandens telkiniuose. Kita vertus, sekliuose uždaruose telkiniuose ne tik žiemą, bet ir vasarą ima trūkti deguonies, tačiau jo kiekis visame vandens tūryje pasiskirsto nevienodai. Tad dauguma žuvų telkiasi ten, kur deguonies gausiausiai, bet mažiau šiai problemai reiklūs lynai pasilieka sau įprastose vietose, kur kitos žvynuotosios jau negalėtų būti. Bet tai – ekstremalūs variantai ir jų gal nereikėtų akcentuoti.
Kiek rodo praktika, idealiausias lynams gylis yra 1,0 – 2,5 m ribose. Kaip matote, gylio amplitudė yra gana plati, o priklauso ji nuo daugelio sąlygų.
Visų pirma – bendras telkinio gylis, jo konfigūracija. Juk gali būti, kad koks nors nedidelis tvenkinukas yra tartum išskaptuota žemėje duobė, kur žuvys neras savo mėgstamų seklių įlankų, nei toliau nuo krantų augalais apžėlusių sėklių. Bet mitybinė bazė čia pakankamai normali, kad lynai galėtų augti ir daugintis. Dažniausiai tokie vandens telkiniai – tvenkiniai, kur tarp siaurų stačių buvusio upelio krantų pastatyta užtvanka, arba iškasti žvyro karjerai. 
Kitas, visiškai priešingas variantas – pelkėjantys ežerėliai, kurie yra labai seklūs ir jų priekrantės užžėlusios gausia povandenine ir antvandenine augalija. 
Idealu, kai tame pačiame vandens telkinyje pakanka ir atvirų, gilių plotų, ir vandenžolių sąžalynų. Bet tai labiau būdinga didelio ploto vandens telkiniams.
Pavasarį lynai atsibunda palyginti vėlai, tačiau kai kuriuose saulės nuolat šildomuose sekliuose vandens telkiniuose jie masalus griebia jau balandžio pradžioje. Bendrai paėmus, upėse lynai suaktyvėja anksčiau nei ežeruose, visgi galime rasti nemažai išimčių. Šiuo metų laiku auksašoniai jau kimba netoli kranto, paprastai labiau saulės šildomoje vandens telkinio pusėje, kur pirmiausiai ir ima stiebtis vandens augalų ūgliai. Dažniausiai masalus griebia 1,0 – 1,5 m gylyje. 
Upėse pavasarį lynai gali maisto ieškoti sekliose ramiose įlankose arba, kaip būna Nevėžyje (kai kur ir Nemune) – senvagėse, užlietose pievose. Bet tai labai priklauso nuo vandens lygio bei pavasarinės šilumos. Geras jų kibimas tęsiasi dvi ar tris savaites, po to žuvų aktyvumas rimsta ir iki neršto (taip nutinka apie birželio pabaigą, kai vanduo įšyla iki 18 – 20 °C) auksašoniai maitinasi vangokai.
Paprastai geras lynų kibimas pavasarį sutampa su jų išėjimu į seklias vandens telkinio vietas. Optimaliausia vandens temperatūra ausašonių apetitui tokiuose telkinio plotuose, kai telkinio vanduo įšyla iki 13 – 15 °C. 
Artėjant vasarai, sparčiai ima augti vandenžolės. Lynai ir vandens augalai yra neatsiejami, nes čia šios žuvys randa sau maisto bei slepiasi nuo plėšrūnų. Beje, augalai sudaro ir nedidelę dalį jų maisto raciono, nors įvairias „salotas“ lynai ragauja paprastai tik iki vasaros vidurio. Tačiau augalijos tankmėje auksašoniai randa daug sraigių, kitų moliuskų, vabzdžių lervų, kas sudaro jau labai žymią šių žuvų maisto dalį. Taip pat augalai želia minkštame dugne, kur yra kažkiek dumblo, o toje purvynėje uodo trūklio lervų lynai ras visuomet. 
Kita vertus, itin didelis dumblo sluoksnis nevilioja lynų, nes jis yra kažkuria prasme „negyvas“. Daug mieliau auksašoniai rinksis ant žvyro, molio ar smėlio grunto susidariusį 5 – 10 cm storio detrito sluoksnelį. Tai labai žymu upėse, kur dugno pobūdis ir grunto sudėtis kinta priklausomai nuo metų laiko ir vandens lygio. Pavasarį smarki tėkmė gali išplauti dumblą ir lynų tokiose vietose nerasime, tačiau antroje vasaros pusėje, kuomet srovė tose pačiose vietose ženkliai nurimusi, o per kelis mėnesius ant kieto pagrindo atsirado nuosėdų sluoksnelis, auksašoniai jausis čia lyg rojuje. Beje, upėse lynai, kaip ir visos kitos žuvys, daug dažniau priversti keisti maitinimosi vietas, todėl čia auksašonių paieška kitąsyk gali būti ir laimės dalykas – tarkim, trys panašios įlankos, o tik viena pamėgta lynų... Bet kokiu atveju jie vengia tėkmės, upe migruoja priverstinai tik pasroviui, o kyla aukštyn prisiglaudę prie krantų, kur srovė menka arba ją stabdo priekrančių augalija. Noriu pasakyti, kad lynai vasarėjant mieliau leisis upės žemupio link, bet neplauks aukštyn ieškoti sau tinkamų užutekių.
Bet grįžkime prie anksčiau išsakytos minties, jog mes dažnai net nežinome, kad šalimais esančiame stovinčio vandens telkinyje yra lynų. Kodėl? 
Atsakymas labai paprastas – atsitiktinai šios žuvys mums nekimba, nes lynų mėgstamos vietos yra gana specifinės, čia paprastai kitų žvynuotųjų negaudome, o tikslingai lynų irgi nebandome žvejoti. Dažniausiai netikėtai auksašoniai užkimba pavasarį, kada ir kitos žuvys traukia į saulės įšildytas seklumas. Bet vasarą pagrindinis žuvų srautas traukiasi į gylį, o lynai gali pasilikti ir seklumose. Visgi dabar tos seklumos gana sąlyginės, nes 2 m gylis (nebūtinai, kai kuriuose telkiniuose jie ir toliau plaukios 1,0 – 1,5 m gylyje) vargu ar bus pati sekliausia telkinio vieta. Tačiau čia bet kokiu atveju gausu vandens augalų, o tokių plotų meškeriotojai paprastai vengia. Šių žuvų paieškas apsunkina dar ir tai, kad lynai nesibūriuoja dideliais būriais, jie išsimėto po vandens telkinio priekrantes nedideliais būrelias po tris-keturis vienetus, o didesnieji gali apsieiti ir be draugijos.
Lynai neretai plauko pačioje vandens augalų tankmėje, tai kartais galima matyti, nes virš vandens iškilusios augalų viršūnės juda, kuomet žuvys, besibraudamos per sąžalynus, vandenžolių stiebus kliudo šonais. Visgi auksašoniai stengiasi plaukti pro akis tarp augalų, juda tam tikrais takais, kur augalija retesnė. Jie kažkuo primena miško žvėris, nes begrybaudami veikiausiai matėte keistus siaurus takelius tankynėje, kuriuos išmynė šernai, stirnos ir kiti ten gyvenantys kanopiniai ar minkštomis letenėlėmis į žemę besiremiantys keturkojai. 
Po neršto lynai dažnai pasirenka tankiai sužėlusių augalų pakraščius, kur yra bent koks dugno pagilėjimas. Dieną auksašoniai lenda į žolynų tankmę seklumose (neretai ten tada ir maitinasi, žvejai tai girdi, kaip savotišką čepsėjimą), bet rytais ar vakarais ieško ko nors užkąsti ties žolių juostų kraštais jau didesniame gylyje. Nors lynai labai mėgsta tikruosius vandens augalus (plūdes, plunksnalapes, elodėjas, lūgnes ir pan.), tačiau neretai atplaukia prie nendrynų arba lenda į tarpus tarp šių pusiau vandeninių augalų. Nendrių, švendrių juostos priekrantėje irgi yra tikėtinos auksašonių maitinimosi vietos, ypač kada dugnas už jų staiga gilėja ir gylis ten gali būti daugiau nei 2 m. Ant šių augalų stiebų visada gausu moliuskų, ypač vandens sraigių, ką lynai mielai ėda.
Neretai augalų sąžalynų ir atvirų dugno plotų ribos mes nematome, nes, jei telkinyje dominuoja elodėjos, plunksnalapės ar panašūs į jas vandens augalai, nemaža dalis to „miško“ (ypač pakilus vandens lygiui) yra po vandeniu. Minėtos vandenžolės didesniame nei 2 m gylyje nuo kranto nematomos (na, nebent diena giedra ir vanduo labai skaidrus, nėra bangų), nes nesiekia vandens paviršiaus. Lynai plauko palei dugną, dar žemiau tos augalijos. Tokiu atveju vertėtų paplaukioti su valtimi ir, jei vanduo skaidrus, išsiaiškinti kur geriausiai auksašoniams siūlyti masalą. Neprošal turėti ir echolotą, jis tiksliai ir drumstame vandenyje nurodys augalijos plotų ribas. Antroje vasaros pusėje, kai vanduo smarkiai įšyla, lynų geriausiai ieškoti 2,0 – 2,5 m gylyje būtent tokiose vietose.
Žinoma, kada telkinys – itin lėkštas, labai seklus, tuomet jau tenka rinktis kiek kitokias vietas žūklei net ir įpusėjus vasarai. 
Geriausiai tada bandyti lynus gaudyti akyse tarp žolių, o jei jos nepakankamai didelės –  išrauti dalį vandens augalų. Po intervencijos į natūraliai atrodančią vietą, šios žuvys kelias dienas tokių plotų vengs. Bet po kurio laiko apsipras ir vėl grįš čia maitintis. Dabar bus galima patogiai įsitaisyti krante, užmesti meškerę ir... apsišarvoti kantrybe – juk gaudysime lynus. Na, o kaip, ant ko, kokiu paros metu – kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas
Autoriaus nuotraukos