Vobleris Rapala BX Big Brat

Ne visi masalai skrenda vienodai, net jei jų svoris identiškas. Vilioklių forma, detalės ir netgi paviršiaus apdirbimas gali lemti labai skirtingus užmetimo rezultatus. Kalbant apie aerodinamiką, svarbiausia, kaip masalas įveikia oro pasipriešinimą, kiek stabilus skrydžio metu ir kaip reaguoja į staigų pagreitį, kurį suteikiame, kas ir parašyta straipsnio pavadinime, švystelėdami jį spiningu.

Spalviniai voblerių sprendimai – tai daugiau nei estetika. Tai funkcionalus pasirinkimas paremtas žvejo patirtimi, aplinkos sąlygomis ir plėšrūnų elgsena konkrečiu metų ir paros laiku. Apie tai jau užsiminiau antroje šio straipsnio dalyje, kuomet aprašiau Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP voblerio spalvines variacijas. Ta pačia gaida tęsiu rašinį ir toliau...

Šapalai – baikštūs ir atsargūs, todėl jų gaudymą komplikuoja tai, kad matydami meškeriotoją plačiaburniai negriebs masalo. Nesakau, kad pabėgs išvydę spiningautoją, jie gali netgi toliau maitintis gaudydami nuo paviršiaus vabzdžius, tačiau vilioklio nieku gyvu neįsiūlysi.

Jei reikėtų apsiriboti tik viena spininginių masalų rūšimi, nedvejodamas rinkčiausi voblerius. Kažkada Gintaras Nauckūnas, paklaustas, kaip kuo trumpiau ir tiksliau galima apibūdinti voblerių spalvas, atsakė, kad yra šaltos ir šiltos spalvinės variacijos. Panašiai sakyčiau ir apie masalus, o bene pats šilčiausias būtų vobleris.

Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.

Atvirai pasakius, net nežinau kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti vandens telkinius, apie kuriuos ruošiuosi pasakoti, kadangi jie gana skirtingi. Tačiau turi ir daug bendro – tai siauri, maždaug iki 7–10 m pločio ir ne visai seklūs vandens „koridoriai“, kuriuose yra bent šiokia tokia tėkmė. Dar vienas vienijantis bruožas – visi jie galiausiai įteka į kokį nors tvenkinį, ežerą, kai kurie jungia du minėtus stovinčio vandens telkinius.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.