Vobleris Lucky John Pro Basara S

Turiu bičiulį, kuris nemažą dalį laiko praleidžia Baltarusijoje. Nesileisiu į politines peripetijas, pasakysiu tiek, kad toje šalyje jis irgi žvejoja. Sakau „irgi“, kadangi šis mano pažįstamas gaudo žuvis praktiškai didžiąją paros dalį, jei tik tuomet nedirba, dabar jau kalbu apie Lietuvą. Žodžiu, Gintaro Nauckūno atitikmuo, skirtumas galbūt tas, jog labiau mėgsta dugninę ir plūdinę žūklę.

Absoliuti dauguma šiuolaikinių voblerių savo kūneliuose turi įtaisytas šratelių sistemas, kurios atlieka kelias funkcijas. Visos jos vienodai svarbios tiek pritaikant šiuos masalus konkrečiomis žūklės sąlygomis, tiek viliojant įvairių rūšių žuvis, tiek suteikiant galimybę spiningautojui įvairiais būdais animuoti voblerius.

Jei imčiau skaičiuoti, kiek šįmet žvejojau tamsiu paros metu, veikiausiai nepameluočiau, kad maždaug kas trečią sykį. Gal net daugiau, kuomet priskaičiuočiau „mišrias“ žūkles – mėgstu ateiti prie upės dar porą valandų iki švintant. Kada meškerioju (turiu omenyje ir spiningauju) po pietų, neretai pasilieku dar valandai kitai sutemus. Ir taip elgiuosi kitąsyk tam nesiruošdamas iš anksto, nes mano liemenės kišenėje visada yra mažas žibintuvėlis, tam reikalui, jeigu...

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.

Apie salačius rašau daug. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – esu „upinis“ žvejys, o šie plėšrūnai gyvena upėse. Taip, yra ir ežerų, kur galima pagauti salačių, ir netgi rekordinio dydžio, bet tai jau išimtis iš bendros taisyklės. Antroji priežastis – paprasčiausiai mėgstu žvejoti šias žuvis.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Jei reikėtų išrinkti geriausią masalą sterkams, net neabejoju, kad absoliuti dauguma spiningautojų balsuotų už guminuką. Visgi pastaruoju metu nemažiau blausiaakių plėšrūnų esu pagavęs vobleriais, nors, kaip pamatysite vėliau, šiems masalams yra kai kurie reikalavimai ir ne kiekvienas modelis juos atitinka.

Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Žinau, žinau – upėse vandens lygis dabar toks aukštas, kad fantazija „atšoka“ spiningauti. Anądien nuėjau prie Neries – nauda tik ta, kad naują spiningą išbandžiau ir pažiūrėjau kaip „vaikšto“ keli irgi nauji, žiemą pirkti vobleriai. Nemune – identiška situacija, o Nevėžyje – dar baisiau. Tačiau tokie reiškiniai laikini. Ir, jei neprapliups ilgalaikiai lietūs, kas irgi visiškai realu, po poros savaičių upės ims sekti.

Bet koks spininginis vilioklis turi du pagrindinius dirgiklius, kurie ir lemia jo agresyvumą – judesius bei spalvą.

Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.

Faktas, kad guminukais lašišų pas mus niekas negaudo. Aš net dabar galvoju: nesu girdėjęs, jog kas nors būtų šių žuvų sužvejojęs silikoniniais masalais. Keista, kadangi smulkesnių šlakių meškeriotojai yra pagavę sliekais ar net uodo trūklio lervomis. Tačiau tai – tokia įžanga, nes kalbėsiu apie orientuotus į lašišų ir šlakių žūklę masalus.

Sterkas yra tas plėšrūnas, kuris beveik vienodai aktyvus ištisus metus. Bet apie poledinę žūklę kalbėti anksti, nes teks palaukti ne tik iki užšals vandens telkiniai, tačiau dar ir kol susidarys tas magiškas skaičius 5, kadangi mūsų žūklės taisyklės leidžia žvejams pradėti meškerioti tik ant tiek centimetrų turinčio ledo.

Koks vobleris geresnis – medinis ar plastikinis? Šis klausimas neretai tampa meškeriotojų diskusijų objektu, nes konservatoriai garbina tik klasikinius voblerius iš balzos medienos, o masalus, pagamintus iš plastiko, laiko antrarūšiais.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.