Vobleris Lucky John Pop-X 9F

Spiningavimas, kuomet matai, kaip plėšrūnė čiumpa masalą, o kitąsyk netgi stebi, kaip jį atakuoja iš tolo, suteikia begalę emocijų. Įsivaizduokite: ramiame vandens paviršiuje iš kažkur staiga išdygsta „torpeda“, kuri pjaudama vandenį nesulaikomai artėja prie vilioklio... Op! – smūgis, ir spiningas sulinksta...

Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.

Vandens paviršiuje plūduriuojančius augalus galima suskirstyti dar ir į papildomus pogrupius, nes kai kurie iš jų įsišaknija dugne, tačiau savo lapus bei žiedus iškelia į vandens paviršių. Kiti – visą laiką plauko virš vandens stumdomi bangų bei vėjo, nešami srovės.

Ar gali lydeka išgyventi ten, kur jokių kitų žuvų nėra? Sakau, kad gali. Vargu ar ji pasieks bent vidutinį savo dydį, tačiau iki 2,0–3,0 kg gal ir užaugs. Bet tai labai jau reti, tiesiog išimtiniai atvejai.

Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą.

Atvirai pasakius, net nežinau kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti vandens telkinius, apie kuriuos ruošiuosi pasakoti, kadangi jie gana skirtingi. Tačiau turi ir daug bendro – tai siauri, maždaug iki 7–10 m pločio ir ne visai seklūs vandens „koridoriai“, kuriuose yra bent šiokia tokia tėkmė. Dar vienas vienijantis bruožas – visi jie galiausiai įteka į kokį nors tvenkinį, ežerą, kai kurie jungia du minėtus stovinčio vandens telkinius.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.