Sukriukė Lucky John Spin X Round 3,5g

Iš mūsų žvejų nusiskundimų, kad nekimba žuvys arba jų mažėja, aš neretai pasišaipau, nes jie dažniausiai į tai žiūri tik iš savo varpinės. Tačiau žodis „dažniausiai“ nereiškia, kad visada. Vėsus, lietingas ir vėjuotas gegužis, birželis iš tiesų turi daug įtakos prastam kibimui.

Per žiemą pasiilgęs spiningavimo malonumų lyg kokio išganymo laukiu gegužės 1 d., kuomet baigiasi draudimas žvejoti lydekas. Gal kiti žvejai spiningauti pradeda ir anksčiau, bet aš, jei neskaitysiu ešerių gaudymo mikromasalais, tikrąjį pavasarinį spiningavimo sezoną atidarau gaudydamas aštriadantes.

Jeigu šiuolaikinių meškeriotojų kas nors paklaustų, kuo ypatinga Gegužės pirmoji, jie tikrai neįvardytų, jog tai Tarptautinė darbo žmonių solidarumo šventė ar Tarptautinė darbo diena, veikiau sakytų, kad tai yra Žvejų šventė. Ir tam būtų pakankamai tvirtas pagrindas, kadangi tą dieną atidaromas lydekų žvejybos sezonas, o ši plėšrūnė kaip ne kaip mūsų šalyje yra viena populiariausių žuvų, daugeliui spiningautojų – neabejotinai pats geidžiamiausias laimikis.

Kiekvieną prieš upės tėkmę traukiamą masalą srovė kelia į viršutinius vandens sluoksnius. Ir čia nėra jokių išimčių, tačiau spiningaujant su skirtingais viliokliais minėtas pakilimas juntamas nevienodai. Kuo didesnis ir lengvesnis dirbtinis masalas, tuo labiau jis yra veikiamas priešpriešinio vandens srauto.

Kas geriau gaudant šapalus ir meknes – sukriukė ar vobleris? Manau, kad šis klausimas neturi atsakymo, nes veikiausiai didesnė dalis vyresnės kartos žvejų laiduotų už pirmąjį masalą, o jaunesni spiningautojai galvą guldytų už voblerius.

Tai nutiko prieš penkiolika metų. Lapkričio 4 d. atvykau prie vieno nedidelio tvenkinio netoli Kauno. Čia lankydavausi gana dažnai, laimikiu irgi dažniausiai likdavau patenkintas, tačiau pastarosios žūklės šiame vandens telkinyje nelabai džiugino. Juokaudamas pasakysiu, jog veikiausiai todėl, kad tą atmintiną dieną (ir ne tik tą!) galėčiau reabilituotis už visas paskutines nesėkmes. Net neįtariau, kad manęs laukia didžiulis siurprizas.

Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.

Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.

Vandens paviršiuje plūduriuojančius augalus galima suskirstyti dar ir į papildomus pogrupius, nes kai kurie iš jų įsišaknija dugne, tačiau savo lapus bei žiedus iškelia į vandens paviršių. Kiti – visą laiką plauko virš vandens stumdomi bangų bei vėjo, nešami srovės.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Raudės tarsi sutvertos gyventi mažuose sekliuose ir gausiai augalija apžėlusiuose vandens telkiniuose. Todėl smulkūs pelkių ir miškų ežerai – jų stichija...

Besisukančias blizgutes, tiek daug metų džiuginusias žvejus, pamažėle pamiršome. „Pradedančiųjų masalas“ – oriai atsako kiek prakutęs spiningautojas, švystelėdamas dvidešimt eurų į vandenį. Suprask – brangus vobleris yra geriausias. Sukriukės, liaudyje vadinami „mepps‘ais“ išgyvena didžiausią dramą: vartiklės, silikoniniai masalai, vobleriai – štai pagrindinis naujų laikų spiningautojo ginklas...

Tęsdamas straipsnį apie sukriukes, nuo ešerių pereinu prie „rimtesnių“ žuvų. Veikiausiai niekas nesistebi, kad dryžuotiems plėšrūnams buvo skirta tokia didelė rašinio dalis – juk jie šiais masalais gaudomi dažniausiai. Bet nemažiau patirties turiu ir kitų plėšrūnių spiningavime besisukančiomis blizgėmis.

Spiningavimas sukriukėmis kurį laiką buvo „priblėsęs“ – žvejai dažniausiai pirkdavo voblerius arba guminukus. Tačiau vėliau susidomėjimas šiais masalais vėl atsinaujino. Nepasakyčiau, kad įvyko kažkoks ypatingas lūžis, bet tokio tipo blizgių spiningautojai perka vis daugiau.

Rudenį mėgstantys spiningauti upėse susiduria su viena didele problema – tėkmė be perstojo neša apmirusius vandens augalus. Žolės masiškai pradeda plaukti antroje sezono pusėje, kartais po ankstyvų šalnų.

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Viename savo straipsnių jau pasakojau apie rubber jig masalą. Reikėtų darsyk pasakyti, kad jis nenaujas, tačiau mūsų vandenyse nėra populiarus. Gal kažkas ir dažniau bando šiuo viliokliu žvejoti, tačiau nepasiekęs reikiamų rezultatų padeda į masalinę ir pamiršta...

Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...

Turbūt nė vienas spiningautojas neabejoja, kad raudona spalva ešeriui yra pati gražiausia. Dryžuotieji plėšrūnai raudoniems tonams jaučia nenugalimą trauką. Yra įvairių teorijų, kodėl ešeriai taip susižavėję šia spalva, bet jų dabar neanalizuosiu. Nors, mano nuomone, praktikai visos plėšriosios žuvys teigiamai reaguoja į raudoną, kai kuriais atvejais netgi salatis. Visgi straipsnis apie ešerius ir sukriukes, tad neišsiplėsiu.