Sukriukė Lucky John Spin X Round 5g

Tai nutiko prieš penkiolika metų. Lapkričio 4 d. atvykau prie vieno nedidelio tvenkinio netoli Kauno. Čia lankydavausi gana dažnai, laimikiu irgi dažniausiai likdavau patenkintas, tačiau pastarosios žūklės šiame vandens telkinyje nelabai džiugino. Juokaudamas pasakysiu, jog veikiausiai todėl, kad tą atmintiną dieną (ir ne tik tą!) galėčiau reabilituotis už visas paskutines nesėkmes. Net neįtariau, kad manęs laukia didžiulis siurprizas.

Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.

Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.

Vandens paviršiuje plūduriuojančius augalus galima suskirstyti dar ir į papildomus pogrupius, nes kai kurie iš jų įsišaknija dugne, tačiau savo lapus bei žiedus iškelia į vandens paviršių. Kiti – visą laiką plauko virš vandens stumdomi bangų bei vėjo, nešami srovės.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Raudės tarsi sutvertos gyventi mažuose sekliuose ir gausiai augalija apžėlusiuose vandens telkiniuose. Todėl smulkūs pelkių ir miškų ežerai – jų stichija...

Besisukančias blizgutes, tiek daug metų džiuginusias žvejus, pamažėle pamiršome. „Pradedančiųjų masalas“ – oriai atsako kiek prakutęs spiningautojas, švystelėdamas dvidešimt eurų į vandenį. Suprask – brangus vobleris yra geriausias. Sukriukės, liaudyje vadinami „mepps‘ais“ išgyvena didžiausią dramą: vartiklės, silikoniniai masalai, vobleriai – štai pagrindinis naujų laikų spiningautojo ginklas...

Tęsdamas straipsnį apie sukriukes, nuo ešerių pereinu prie „rimtesnių“ žuvų. Veikiausiai niekas nesistebi, kad dryžuotiems plėšrūnams buvo skirta tokia didelė rašinio dalis – juk jie šiais masalais gaudomi dažniausiai. Bet nemažiau patirties turiu ir kitų plėšrūnių spiningavime besisukančiomis blizgėmis.

Spiningavimas sukriukėmis kurį laiką buvo „priblėsęs“ – žvejai dažniausiai pirkdavo voblerius arba guminukus. Tačiau vėliau susidomėjimas šiais masalais vėl atsinaujino. Nepasakyčiau, kad įvyko kažkoks ypatingas lūžis, bet tokio tipo blizgių spiningautojai perka vis daugiau.

Rudenį mėgstantys spiningauti upėse susiduria su viena didele problema – tėkmė be perstojo neša apmirusius vandens augalus. Žolės masiškai pradeda plaukti antroje sezono pusėje, kartais po ankstyvų šalnų.

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Viename savo straipsnių jau pasakojau apie rubber jig masalą. Reikėtų darsyk pasakyti, kad jis nenaujas, tačiau mūsų vandenyse nėra populiarus. Gal kažkas ir dažniau bando šiuo viliokliu žvejoti, tačiau nepasiekęs reikiamų rezultatų padeda į masalinę ir pamiršta...

Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...

Turbūt nė vienas spiningautojas neabejoja, kad raudona spalva ešeriui yra pati gražiausia. Dryžuotieji plėšrūnai raudoniems tonams jaučia nenugalimą trauką. Yra įvairių teorijų, kodėl ešeriai taip susižavėję šia spalva, bet jų dabar neanalizuosiu. Nors, mano nuomone, praktikai visos plėšriosios žuvys teigiamai reaguoja į raudoną, kai kuriais atvejais netgi salatis. Visgi straipsnis apie ešerius ir sukriukes, tad neišsiplėsiu.

Jei manęs kas nors būtų klausęs prieš penkerius metus, ką rinkčiausi žvejodamas meknes – sukriukę ar voblerį, nedvejodamas atsakyčiau, kad voblerį. Tačiau dabar gana smarkiai dvejočiau. Pastaruoju metu vis dažniau spiningauju sukriukėmis – savotiškas sugrįžimas atgal. Tad, kol vanduo šiltas ir šios žuvys pakankamai aktyvios paviršiniuose vandens sluoksniuose, visgi pirmiausiai laimę bandyčiau sukriuke.

Liepos mėnuo yra toks metų laikas, kada negaliu apsispręsti, kokias žuvis geriausiai spiningauti. Teoriškai turėtų kibti visos plėšrūnės – pradedant šamais ir baigiant ešeriais, o praktiškai dažniausiai nekimba niekas. Bet čia iš to posakio apie šokėją ir jam trukdančias aplinkybes. Kad taip nenutiktų – einu vilioti šapalų.

Šįmet liepos mėnuo gana permainingas – tai lyja, tai giedra, vandens lygis telkiniuose gana aukštas, o vanduo drumstas. Bet tokios sąlygos tenkina šamus, kadangi upėse, tvenkiniuose atsiranda daugiau erdvės, naujų vietų, kurios esant menkam vandens lygiui būtų pernelyg seklios šiems plėšrūnams. Tai ypač juntama upėse. O ir oras labai tinkamas – prieš lietų, audrą krentant atmosferiniam slėgiui ilgaūsiai grobuonys suaktyvėja.

Įpratome, kad lietuviška vasara nenuspėjama, tačiau vienas dalykas kartojasi nuolatos – kažkuriuo metu įsivyrauja sausi ir karšti orai. Tokiu metu vandens lygis upėse krenta, vanduo pasiekia šiltos arbatos temperatūrą, išskaidrėja.

Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.