Guminukas Lucky John Pro Minnow 4,4"

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Tvirtai teigti, koks vilioklis bus geriausias viename ar kitame vandens telkinyje viliojant tik tokias ir ne kitokias žuvis, galima tik tuomet, kai ten žuvauji ne metus ir ne du. Aišku, prioritetai laikui bėgant gali keistis, tačiau kažkada buvę kibūs masalai dažniausiai nepraranda „paklausos“ net praėjus dešimtmečiams.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Ūsorius spiningu pradėjau gaudyti labai seniai, net nepamenu prieš kiek metų, bet tuo laiku jau buvo atsiradę vobleriai ir būtent jais sužvejojau pirmuosius kelis ūsus.

Žvejai kalbėdami apie guminukus dažnai pabrėžia dvi jų savybes: „valgomas“ arba „nevalgomas“. Kas turima omenyje veikiausiai aišku, tačiau kodėl retai kada užsimenama apie tai, kad šie masalai skęsta arba ne? O juk guminuko plūdrumas yra ne mažiau svarbus, nes, tarkim, pirkdami voblerius spiningautojai visų pirma į tai ir kreipia dėmesį.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Pasitaiko, kad ilgą laiką buvęs geras spininginis masalas staiga prarandą savo žavesį plėšrūnėms. Ir tai nutinka ne taip jau retai, bet mes visuomet linkę šias permainas sieti su pasikeitusiu oru, vandens lygiu ar paprasčiausiais žuvų įnoriais. Pasitaiko, kad vilioklis, kuris pernai buvo tikras grobuonių „žudikas“, visą sezoną nerodo gerų rezultatų.

Jei kas nors iš šalies paklausytų žvejų nusiskundimų, veikiausiai nuspręstų, kad žuvų mūsų vandens telkiniuose praktiškai nebeliko. Tačiau susirinkus meškeriotojams į būrį ir ėmus prie alaus bokalo pasakoti savo nuotykius – nuomonė būtų kardinaliai priešinga. Bet čia psichologiniai niuansai, taip visada buvo ir bus, nežadu to nagrinėti. Rašau, ką buvau pradėjęs įvadiniame straipsnyje – apie lydekų gaudymą skaidriame vandenyje.

Jei su žvejais pradėtume diskutuoti, kokie plėšrūnai yra akyliausi, manau, jog dauguma nubalsuotų už šapalą arba salatį. Aš savo straipsniuose irgi nuolatos pabrėžiu, kad šios žuvys pasižymi itin gera rega. Tačiau sterko akys mato ne ką prasčiau. Ta tema neseniai rašiau straipsnį, kuriame pabrėžiau, jog šie grobuonys puikiai regi drumstame vandenyje, prietemoje ir netgi aklinoje tamsoje. Kita vertus, apie sterkų kaprizingumą masalų spalvoms (ir net atspalviams!) kuriamos legendos, kurios šiaip jau ne iš piršto laužtos, nes tai irgi susiję su regėjimu.

Šąlant vandenims daugelis plėšrūnių sustiprintai maitinasi: ruošiasi žiemos periodui – tada dėl smarkiai kritusios vandens temperatūros jų aktyvumas gerokai sumažės. Kaip jau įprasta sakyti ir tai tiesa, kuo vanduo tampa vėsesnis, tuo stambesnius masalus grobuonės stengiasi griebti.