Guminukas Lucky John 3D Anira Soft Swim 5"

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.

Toks šamas užkibo prieš dvylika metų. Ne man, bet Gintarui Nauckūnui, kurį žino daugelis mūsų šalies meškeriotojų. Apie šį žvejį pasakojama nemažai legendų, būtų ir nebūtų istorijų, dažniausios jos susijusios su Gintaro pagautais šamais.

Prieš pradėdamas kalbėti apie tinkamiausių spalvų riperius sterkams, norėčiau tarti kelis žodžius apie šių plėšrūnų biologiją, kad suprastumėte, kodėl blausiaakiai mėgsta būtent tokių, bet ne kitokių spalvinių variacijų silikoninius masalus.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...

Ruduo – toks metų laikas, kada jo pradžioje žvejai džiaugiasi gerais laimikiais, o baigiantis rudeniui tik dūsauja: nekimba... Na, gal ne visos žuvys, nes lydekas galima sėkmingai spiningauti iki užšals vandens telkiniai, tik reikia žinoti, kur tų plėšrūnių ieškoti ir kokį masalą pasiūlyti.

Esu minėjęs, kad šamus ežeruose gaudo nedaug žvejų, nes surasti, kur yra ilgaūsių net ir žinant ežerą, gana sudėtinga. Vilioti ilgaūsius veikiausiai paprasčiau, kuomet randi, kur jų esama, nors ar gal tik man taip atrodo. Nes visa esmė aptikti to stambaus grobuonies bent jau apytikslę buvimo vietą, o jau tada galima pasitelkti savo visą žvejybinę išmonę ir kantriai siekti tikslo. Ne tą, tai kitą dieną vis tiek sugundysite šamą, jei, suprantama, to anksčiau už jus nepadarys kiti. Bet abejoju – pažįstu vieną žvejį, kuris savo šamą gaudė du metus. Tris sykius buvo įkirtęs, bet nutrūko, tik ketvirtą sykį galiausiai pavyko grobuonį įveikti. Kodėl įsitikinęs, kad tas pats šamas? Pagal dydį ir vietą. Juk daugiau nei 45 kg sveriantys ilgaūsiai niekada nesitrins šonais vienas į kitą toje pačioje duobėje.