Guminukas Daiwa Tournament D'Fin Shad

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Ežerų žuvys gyvena kitokiu gyvenimo ritmu nei upių ar tvenkinių, nors pastarieji vandens telkiniai daug kuo panašūs į ežerus. Kita vertus – ežeras ežerui nelygu, bet skaitykite ir suprasite. Neišsitęsiu pasakodamas apie visas šiuose vandens telkiniuose gyvenančias žvynuotųjų rūšis, apsiribosiu lydekomis.

Bet kokių žuvų gaudymas turi savą specifiką. Tai, suprantama, taikoma ir plėšrūnėms. Kita vertus metų laikas irgi daro savas korekcijas, nes, tarkim, šapalą arba lydeką žvejoti pavasarį yra ne tas pats, kaip gaudyti įpusėjus vasarai arba baigiantis rudeniui.

Įžanginiame straipsnyje rašiau, dėl ko apskritai dažau masalus. O dabar, kaip žadėjau, papasakosiu apie kiekvienos rūšies vilioklių dažymą. Pradėsiu nuo guminukų spalvinimo, nors, reikėtų pasakyti, kad voblerius spalvinu dažniau ir įvairesniais dažais. Visgi silikoninių masalų dažymas turi bene daugiausiai įvairių niuansų, kadangi šių vilioklių medžiaga yra minkšta.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...

Mūsų vandenyse spiningautojai dažniausiai žvejoja su guminukais maudami juos ant vidutinių arba sunkesnių galvakablių, turiu omenyje svorį maždaug nuo 12 g. Ir tokio galvučių masės pasirinkimo beveik neįtakoja metų laikas – tiesiog mes taip įpratę džigauti. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo masalo dydžio, nes užmovus Big Bait serijos riperį ar tvisterį ant tokios galvutės kabliuko, jos masė minėtam viliokliui iš tiesų bus nedidelė. Tačiau dabar kalbėsiu apie standartinius mūsų ežerams, tvenkiniams ar upėms 5–9 cm dydžio guminukus.

Jei su žvejais pradėtume diskutuoti, kokie plėšrūnai yra akyliausi, manau, jog dauguma nubalsuotų už šapalą arba salatį. Aš savo straipsniuose irgi nuolatos pabrėžiu, kad šios žuvys pasižymi itin gera rega. Tačiau sterko akys mato ne ką prasčiau. Ta tema neseniai rašiau straipsnį, kuriame pabrėžiau, jog šie grobuonys puikiai regi drumstame vandenyje, prietemoje ir netgi aklinoje tamsoje. Kita vertus, apie sterkų kaprizingumą masalų spalvoms (ir net atspalviams!) kuriamos legendos, kurios šiaip jau ne iš piršto laužtos, nes tai irgi susiję su regėjimu.

Šios vasaros pirmasis mėnuo žvejus „džiugina“ lietumi ir stipriais vėjais. Rašau kabutėse, kadangi žuvys išties prastai kimba tokiame aukštame ir drumstame vandenyje, vėjas sudaro daug nepatogumų meškeriojant. Bet kai kas žuvų pagauna ir laimikiais nesiskundžia. Tas „kai kas“ yra dažniausiai sterkų viliotojai, kadangi šiems plėšrūnams vandens drumstumas nė motais. O pakilęs vandens lygis irgi sterkų įpročių praktiškai nekeičia – jie, kaip ir buvo įpratę, taip toliau ežerų, tvenkinių ir upių gelmėse daugiausiai sukinėjasi.

Kuomet skaitau straipsnius apie žvejybą, kuriuose autoriai vaizdžiai aprašinėja spiningavimo eigą, nuolat susiduriu su posakiu „nedelsdamas pakirtau“. Dabar net bandau savo straipsniuose jo ieškoti – aha, aš irgi taip kartais rašau... Bet ar iš tiesų tas „nedelsimas“ visada reiškia sėkmę pakertant?

Nors ir kalbama, kad rudenį apmiršta vandens augalija ir spiningautojams atsiveria vasarą neprieinami vandens telkinių plotai, bet taip nutinka tik spalio mėnesį, labai retai – rugsėjo pabaigoje, jei smarkiau atšąla vanduo ir šviesioji paros dalis tampa apniukusi.