Blizgutė Lucky John AYU 3,5g

Visada sakydavau, kad vienai sėkmingai žūklei tenka bent trys nevykusios. Tačiau, kas yra svetima daugelio žmonių prigimčiai, žvejai ilgam prisimena būtent tas vieninteles, o nepavykusias – kaipmat pamiršta. Nors pasitaiko žūklių, kurios meškeriotojo atmintin įstringa visam gyvenimui.

Kiršlių žūklė spiningu yra labai savotiška, ji tarsi apjungia žvejybą museline ir ultralight spiningavimą. Apskritai spiningavimas mažose upėse ir upeliuose gaudant gėlavandenes lašišines žuvis turi savitą filosofiją, kuri, tarkim, lydekų ar sterkų gaudytojams nelabai suprantama.

Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.

Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.

Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.

Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais.

Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...

Tikrai ne visi mūsų šalies meškeriotojai žvejoja žiemą. Taigi laisvo laiko tokiu metų laiku turi pakankamai. Net jei ir žuvauja, antroje žiemos pusėje ne vienas žvejys ima galvoti apie atviro vandens sezoną, po truputį tam ruošia įrangą.

Ne sykį rašiau, kokios protingos žuvys. Tačiau randu vis naujų faktų, kurie įrodo, kad mūsų suvokimas apie žvynuotųjų intelektualinius gebėjimus labai dažnai neatitinka realybės. Paniekinantys posakiai, kad kvaila kaip plekšnė arba bukas kaip kilbukas, yra veikiau žmogiškojo ego pervertinimas. Nusileiskime žemiau (ir giliau) ir pamatysime, kad toli gražu nesame patys sumaniausi bei gudriausi šioje planetoje.

Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...

Mažų gabaritų vartiklės, mes jas vadiname mini, ultralight arba upėtakinėmis vartiklėmis, mano nuomone, mūsų žvejų tarpe nesulaukė deramo dėmesio. Reto kurio spiningautojo masalinėje surasi šių masalų, na, nebent jis smarkiai susidomėjęs ultralight spiningavimu arba dažnai žvejoja upėtakius.

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Plėšrūnių gaudymas mini vartiklėmis – jau ne naujovė. Kaip, beje, ir kai kurių taikiųjų žuvų žūklė šiais masalais. Tačiau aš noriu pakalbėti apie upėtakių žvejybą tomis mažomis blizgėmis. Ir ne apie tvenkiniuose auginamų vaivorykštinių, o mūsiškių margųjų...