Blizgė Lucky John Croco

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Netgi vasaros viduryje, kuomet pagal visas teorijas ir daugelio žvejų nuomonę, salačiai pasklinda po upę ir išsidalija medžioklės plotus, jie vis tiek kartais kimba po kelis vienoje vietoje. Ir nebūtinai vienodo dydžio, kas paprastai tendencinga kitoms plėšrūnių rūšims. Todėl toje pat vietoje galima pagauti net kilogramo nesveriantį „paauglį“ ir po keliolikos minučių čia pat ištraukti visai solidų 3 kg „dėdę“.

Mane visada stebina spiningautojai, kurie, patys nežvejodami kokiais nors masalais, į juos žiūri nepatikliai, o dažnai netgi su panieka. Pavyzdžių kai tam tikram viliokliui priklijuojama etiketė: „kaimietiškas“, „brakonieriškas“ ir pan. Vienas tokių yra pjautinė blizgė arba kitaip kastmasteris.

Kai kurie žvejai mano, kad tai, kas tinka spiningaujant, bus gerai ir velkiaujant. Deja. Būtent netinkamai pasirinkti viliokliai lemia, kad nuo ankstaus ryto iki sutemų žuvavęs meškeriotojas būna tokios pat juodos nuotaikos, kaip vandens telkinį jau supanti tamsa. Kotas, ritė, valas tėra įrankiai, kuriais pajuntame kibant žuvį, pakertame ir varginame laimikį, todėl neturėdami ar nepritaikę masalo negalėsime nei matyti kibimo, nei juo labiau pakirsti, varginti ir ištraukti žuvį.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.