Kukurūzai konservuoti Boland Strawberry

Spalis ant nosies, o saulė šviečia tarsi vasarą, popiet oro temperatūra pasiekia 23–25 °C padalą, slėgis aukštas, vėjo beveik nėra, naktimis atvėsta, bet ne iki tiek, kad reikėtų mautis pirštines ir dėtis kepurę, žodžiu, žvejok ir dar norėk. Ir taip tęsiasi jau trečia savaitė. Nors pernelyg didelė giedra gal ir nelabai gerai, tačiau viena iš pagrindinių sėkmingos žūklės sąlygų yra oro pastovumas plačiąja prasme. Kita vertus, žiūrint kokias žuvis gaudysi.

Jau minėjau įvadiniame straipsnyje, kad karosai antroje rugpjūčio pusėje, pajutę artėjantį rudenį, ima elgtis kitaip, kas neretai sukelia savotišką sumaištį meškeriotojų tarpe. Vėlgi, pasikartosiu, jų noras vis dažniau ragauti gyvūninės kilmės masalus ima vis labiau ryškėti, nors oras tokiu metų laiku, regis, nelabai kuo skiriasi nuo to, kuris buvo prieš mėnesį ar du – juk dar vasara...

Kadangi jau pasiruošėme arba susiradome tinkamą karšių žūklavietę, daugmaž žinome, kada juos meškeriosime, pasirinkome įrangą (apie visa tai rašiau ankstesniuose straipsniuose), belieka „sustyguoti“ meškerę, paruošti jauką ir apsispręsti, kokiais masalais viliosime karšius.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Geriausiais masalais, kuriais gundau šapalus, pavadinčiau šutintus žirnius ir konservuotus kukurūzus. Mano akimis jie yra lygiaverčiai, bet ruošiant, jaukinant ir renkantis juos masalui yra tam tikrų niuansų.

Pagal Europos meškeriotojų laimikių statistinius duomenis, 58 proc. karšių sugaunama ežeruose, 26 proc. – upėse, 8 proc. – tvenkiniuose, 4 proc. – apleistuose karjeruose, 4 proc. – jūrų įlankose ir lagūnose į kurias įteka upės.