Kostiumas Norfin Pro Dry 2 Lucky John

Spalis ant nosies, o saulė šviečia tarsi vasarą, popiet oro temperatūra pasiekia 23–25 °C padalą, slėgis aukštas, vėjo beveik nėra, naktimis atvėsta, bet ne iki tiek, kad reikėtų mautis pirštines ir dėtis kepurę, žodžiu, žvejok ir dar norėk. Ir taip tęsiasi jau trečia savaitė. Nors pernelyg didelė giedra gal ir nelabai gerai, tačiau viena iš pagrindinių sėkmingos žūklės sąlygų yra oro pastovumas plačiąja prasme. Kita vertus, žiūrint kokias žuvis gaudysi.

Įsivaizduokite vandens telkinį be jokių augalų, o krantus – be žalumos. Tuomet upė būtų panaši į griovį, ežeras ar tvenkinys primintų paprasčiausią balą, žodžiu, vanduo atrodytų nykus ir tuščias, tarytum negyvas. Telkinyje ir jo pakrantėse esantys augalai – neatsiejama ežero ar upės ekosistemos dalis, nes tai ir maisto, ir deguonies šaltinis, tarp šių žolynų slepiasi ne tik žuvys, bet ir kiti vandenų gyventojai. Beje, svarbų vaidmenį vandens augalai suvaidina žuvims tęsiant savo giminę, nes ant jų žvynuotosios beria savo ikrus.

Jei lygintume su meškeriojimu šviesiuoju paros metu, žūklė naktį smarkiai skiriasi. Ir turiu omenyje ne vien tą faktą, kad menkas apšviestumas riboja regos lauką, yra ir daugiau niuansų. Kadangi ligi tol kalbėjau apie aktyvų meškeriojimą plūdine upėje, tai ir toliau pasakosiu tik apie šį žūklės būdą.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Šitą straipsnį rašau paskutinėmis pirmos kovo dekados dienomis, kuomet oras giedras, sausas ir, nors pučia smarkokas šiaurys, bet namuose sėdėti žvejui yra nepakeliama kančia. Tačiau, kiek rodo mano žvejybinė praktika, tokiu metų laiku žuvų kibimas būna gana prastas. Dar pernelyg anksti, nes per daug šaltas vanduo, ir tikėtinas laimikis, o tai būtų kuojos, meknės, plakiai, galbūt ir vienas kitas karšis, tik bando išsijudinti ir masalus ragauja kol kas vangiai.

Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.

Skaitydami mano straipsnius veikiausiai pastebėjote, kad itin mėgstu žvejoti naktimis. Ir nesvarbu, dugnine, plūdine ar spiningu – man tamsa netrukdo, galbūt netgi priešingai. Dabar, kuomet ruduo jau praktiškai baigiasi ir į metų vartus tuoj belsis žiema, šviesusis paros metas sutrumpėjęs iki minimumo. Tad daugeliui spiningautojų, o kalbėsiu apie sterkų ir lydekų žūklę, yra du pasirinkimai – arba grįžus iš darbo didžiąją savaitės dalį sėdėti namuose ir laukti savaitgalio, arba eiti žvejoti tamsoje.

Dauguma spininginių masalų savo išvaizda primena žuveles. Kai kurie, pavyzdžiui, vobleriai, riperiai yra itin panašūs į plėšrūnių aukas, kartais jie netgi spalvinami taip, kad galima suprasti, kokios rūšies žuvį jie imituoja. Įdomiausia, kad šių vilioklių tarpe rastume... lydekų imitacijų. Gana keista, nejau kokios nors plėšrūnės ryja lydekas?

Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...

Yra lietuviška patarlė, kuri sako, kad iš bado šuo ir žolę ėda. Tikrai nesiruošiu rašyti apie badą, žolę ar šunis, rašysiu apie žuvis ir joms žvejoti skirtą įrangą. O toji patarlė kažkuria prasme atitinka šio straipsnio pagrindinę mintį, kadangi specializuotus meškerykočius iš bėdos galima panaudoti ir ne pagal paskirtį.

Kuomet žiema nepanaši į žiemą, o pavasaris – irgi neprognozuojamas, gamta būna pasimetusi. Žuvys, suprantama, yra tos gamtos dalis, tad šitokios temperatūrinės perturbacijos jas veikia. Puikiai žinau, daug kas galvoja, kad jei jau žiema šilta, tai pavasaris irgi tuojau ateis, bus ankstyvas žuvų nerštas ir jau greitai galėsime laukti gero kibimo. O kaip kitaip – juk klimato atšilimas, tad jei jau šyla, tai šyla...

Savo seną posakį, kad tai, kas tinka viskam, dažniausiai netinka niekam, rašydamas apie velkiavimui pritaikomus voblerius perfrazuočiau. Dabar sakyčiau, kad tai, kas tinka viskam, gali labai tikti tik kai kam.