Paskutinės katino dienos
Spiningautoją kai kuriais atvejais galima palyginti su mažu vaiku: vos tik žūklės reikmenų parduotuvėje meškeriotojas išvysta dar neregėtų „žaisliukų“, iškart kyla nenumaldomas noras juos bet kokia kaina išbandyti. Taip ir kaupiamos didžiulės kolekcijos, kai kada net vandens nematančių masalų. Rodos, imsi kartą ir apsikuopsi – atsikratysi bereikalingo balasto visiems laikams. Bet staiga pagalvoji: o jei kada viso to prireiks?..
Tačiau tą kartą savo jėgomis pasitikėjau kaip niekada ir negalėjau nė pamanyti, kad situacija žūklėje susiklostys tokia linkme. Tačiau apie viską nuo pradžių...
Atostogos jau ėjo į pabaigą ir teko pasukti galvą, kur praleisti paskutines katino dienas. Jaučiu silpnybę tekančiam vandeniui, todėl nenuostabu, kad pirmiausiai į galvą atėjo mūsų upių tėvo Nemuno vardas. Su savo bičiuliu Martynu, kiek padvejoję, pasirinkome patį upės aukštupį, kur nesame nė vienas buvę. Suplanavome, kad tik atvykę gerai ištyrinėsime vietovę, popiet ten pabandysime laimę iki sutemų. O naktį kiek nusnausime ir liks puikiausios rytinio kibimo valandos. Juolab didesnio pasirinkimo kaip ir neturėjome: saulė jau kelinta diena plieskė kaip atominis reaktorius, tad vidurdienis vargu ar tiko žūklei.
Išvakarėse kaip visuomet verda intensyvus darbas: kambarys nukrautas įvairiausiais masalais, o man iškyla tikra amžina dilema – ką pasiimti, kad smarkiai neapsikrauti, tačiau apranga, įranga ir viliokliai būtų „į temą“. Akys blizga, regis, visko reikia, bet protas sako ką kita. Juk teks veikiausiai braidžioti, daug vaikščioti krantais, todėl papildomas svoris tikrai nereikalingas.
Iš kitos pusės, pastudijavę rastą informaciją, tikėjomės, jog pagrindinis laimikis vietinėse sraunumose bus šapalai ir salačiai. O šioms žuvims, kaip žinoma, tenka ganėtinai įprasti masalai. Taigi prisikroviau dėžutes natūralių spalvų vilioklių (kaip kitaip – vanduo vėsta, skaidrėja, užsitęsusi giedra) ir nekantraudamas laukiau nesulaukiau naujų įspūdžių. Juk, sutikite, kaskart, vykstant prie nežinomų žūklės vietų, apima keistas, bet itin malonus jausmas.
Prie palinkusio medžio
Štai mes ir kelyje. Laikas skriete skrieja, ir pagaliau pro automobilio langą išvystu užrašą „Pasienio ruožas“. Pats metas panardyti po klaidžius miško keliukus.
Kad ir kaip būtų keista, pasiseka vos ne iš pirmo karto, ir vingiuotas it gyvatė šunkelis priartėja prie Nemuno. Išlipus iš mašinos nuotaika kyla kaip ant mielių: upė čia gerokai susiaurėjusi, pakankamai srauni, vietomis vandens paviršiuje matyti raibuliukai. O juos, suprantama, palieka nemenki rieduliai. Tai puiku, juolab kad kažkur nuaidi ir stambaus salačio garsūs smūgiai. Rankos tirtėte tirta ir norisi kuo greičiau vilioklius užmesti į gundančią upės srovę. Bet nugali smalsumas, nes juk reikia pažiūrėti, kas darosi dar toliau.
Keliukas ten, keliukas šen, ir privažiuojame mažą aikštelę. Šalia stovi automobilis. Nėra abejonių, kad paliktas žvejų. Nusileidžiame nuo stataus skardžio. Nė gyvos dvasios, nors ant kranto sudėtas visas inventorius, skirtas žūklei dugnine meškere. Akys užkliūva už sietelio. Nors ir negražu, bes pasižiūrime, kas jame yra. Keista, skiaurėje vien kuojos. O matyti, kad meškeriota ir naktį, reiškia, jog laimikis – ne itin koks. Taip ir nesupratę, kur dingo žvejai, keliaujame toliau.
Pagaliau randame nemažą rėvą. Na, kur jau kur, bet čia, galiu lažintis, ne vienas storasprandis šapalas tikrai tūno.
Pats metas montuoti įrankius ir pagaliau bristi į kiek pasekusį Nemuno vandenį. Jau po pusiaudienio, ir visai netrukus turėtų prasidėti vakarinis žuvų sujudimas. Tai patvirtina ir salatis, pradėjęs atkakliai vaikyti priekrantėje prisišliejusias smulkias žuveles. Visgi ši sunkaus charakterio žuvis mūsų pastangas ignoruoja.
Paeiname tolėliau. Kadangi tikiuosi šapalų, išskirtinai bandau nedidelius, natūraliomis spalvomis išmargintus voblerius. Kolega, kiek pastebiu akies krašteliu, riša „tigrinį“ 4 cm dydžio Hornet. Aš, suprantama, tik šypteliu. Nejau Martynas tą senovinę pabaisą bandys įpiršti vietinėms žuvims?
Maždaug už dešimties minučių išgirstu įtartina sąmyšį. Atsisuku ir pamatau, kaip draugas į krantą parvelka kilograminę lydeką. Veikiau lydekaitę, bet pradžia jau yra. Ir užkibo plėšrūnė ant tos ryškios spalvos šapalams skirto masalo pačiame srovės greitume!..
Maža to, prie mano akių draugas įkerta kažkokią solidesnę žuvį. Tačiau patys juk žinote, kaip nutinka su tais didžiausiais laimikiais. Ūsorius (bent iki šiol manome, kad tai buvo būtent jis), porą kartų trūktelėjęs iš ritės valo ir pajudėjęs prieš srovę, atsikabina...
Pasitaiko visko, guodžiu bičiulį ir patraukiu ieškoti laimės kitur. Bet žuvys tarytum tyčiojasi iš manęs. Žūklavietės tiesiog pasakiškos, tikra žvejybinė klasika šapalams būriuotis, tačiau kaip nesulaukiu jų kibimo, taip nesulaukiu. O kuomet sužinau, kad Martynas suviliojo dar vieną aštriadantę ir stambų ešerį, kantrybė trūksta. Perkraustęs visas pasiimtas dėžutes, randu vos vieną ryškiau išmargintą vobleriuką. Tiksliau, to masalo pilvas nudažytas fluorescuojančiais dažais. Ir to, pasirodo, tąsyk visiškai pakako...
Pamatau, mano galva, labai perspektyvų upės plotą prie žemai virš vandens palinkusio medžio. Aplinkui zuja smulkus mailius, o jam draugiją palaiko ir kažkokia stambesnė žvynuotoji.
Pirmas metimas – ešerys. Švysteliu vilioklį kiek kairiau būsimos medinės griuvenos. Vos tik pasuku ritės rankenėlę porą sykių, ir smūgis. Kiek pasiblaškęs prie mano kojų priplaukia neimamo dydžio salatis. Išvadavęs palinkiu atsiųsti vyresnių brolių ir paleidžiu atgalios.
Vėl užmetu voblerį prie medžio ir tada stukteli jau ir ilgai lauktas šapalas. Pagaliau bent vienas iš tos žuvų giminės, deja, per smulkus. Trys metimai – trys žuvys. Darosi įdomu. Pasirodo, tas įdomumas kyla tik man vienam – staiga sukilusios žvynuotosios taip pat staiga ir aprimsta. Toliau nė barkšt, nors prieblandoje išbandau dar nemažą dalį savo turėtų masalų arsenalo. Rytas protingesnis už vakarą, todėl vietinių žuvų mįsles pabandysime įminti ryte.
Tik dabar pajuntu, kaip smarkiai atvėso. Brrr... Aiškiai jaučiu, kad vasariškai šilti orai jau toli pasitraukę iš mūsų krašto, o saulėta diena, kai užuovėjoje galima nusirengti iki marškinėlių, yra tik tos vasaros iliuzija. Kalendamas dantimis pėdinu nemažą atstumą iki automobilio, prie jo jau randu Martyną. Pasirodo, draugas taip pat nieko daugiau nesuviliojo. Laikas ruoštis poilsio ir pogulio.
Prie pat vandens praleisti naktį ne itin patogu, nes nuo upės smelkiasi vėsi drėgmė. Todėl nusprendžiame pakilti nedideliu skardžiu aukštyn ir prisiglausti miško apsuptyje. Paskubomis bandome pasistatyti palapinę, kol dar menka vakaro šviesa bent kiek apšviečia aikštelę. O va su laužu bus sunkumų: dieną sausų malkų miške rasti yra juokų darbas, bet dabar, teturint vieną ir vos gyvą kišeninį žibintuvėlį (na, taip – nepatyrusių turistų klaidos), tokia užduotis tampa smarkiai komplikuota. Visgi vargais negalais pavyksta aptikti keletą iš pažiūros sausų šakalių. Visa laimė, kad automobilyje mėtosi ir skiautė popieriaus, be kurios vargu ar būtume tą vakarą sušilę.
Kažkur tamsoje sublizga žibintų šviesos. Priartėjusios prie mūsų, jos sustoja. Pasirodo, tai pasieniečiai, susidomėję, ką mes vidury nakties veikiame miške. Patikrinę dokumentus ir nieko įtartino nepastebėję, jie pranyksta tamsoje.
Laužas kaip reikiant įsidegė ir apšviečia pušų bei eglių kamienus. Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog tokios akimirkos išties fantastiškos: sriubčioji karštą arbatą, klausaisi spragsinčių ugnyje šakų ir pasakoji pačius įvairiausius savo nuotykius iš žūklės atsiminimų. Verta, tikrai verta nors keletą kartų per metus atvykti prie upės su nakvyne. Tiesiog vien tam, jog danguje išvystum nesuskaičiuojamą galybę tviskančių žvaigždžių...
Jei nesiseka, tai nesiseka...
Vos porą valandų saldaus miego, kol sučirškia žadintuvas. Dar prietema, bet netrukus prasidės pačios palankiausios rytinio kibimo valandos. Todėl nieko nelaukę kraunamės amuniciją ir pirmyn prie upės.
Regis, neužtrukome susiruošti, bet, atėjus prie vandens, saulė jau ima bučiuoti mūsų veidus. Ruošiamės žuvauti tikrai daug žadančioje vietoje: įstrižai upės susiformavusi nemenka rėva, o priešais ją upelis sugena savo vandenis į Nemuną. Palei santaką matyti pirmieji gyvybės ženklai: smulkios žuvys vis pliaukšteli bandydamos nutverti į upė įkritusius ir arti vandens paviršiaus skraidančius mašalus.
Rytinis entuziazmas vis labiau blėsta sulig vis aukščiau medžių kylančia saule: keičiu vilioklius kas pora metimų, bet tarsi užkeikta – žuvys į mano pastangų neįvertina. Žvejoju praktiškai nepakeldamas kojų, nors masalus svaidau įvairiu nuotoliu, traukiu skersai tėkmės, prieš srovę ar net pavandeniui.
Užsikabinu vakarykštį ryškųjį sėkmingą voblerį ir eilinį sykį traukiu pro tą pačią vietą. Ir netikėk tu, žmogau, stebuklais – jį iškart stveria ešerys. Ne gigantas, bet nors kažkas. Dar porą metimu ir atsargus stuktelėjimas. Noriu dar užmesti masalą į pravesti pro tą įtartiną upės plotelį, bet nespėju – laimingasis vilioklis apmaudžiai įstringa dugne.
Tenka ieškoti pakaitalo. O jo, kaip įprasta tokiose situacijose, nėra. Turiu sidabrinių, melsvų, žalsvų ir gelsvų masalų, bet ryškių margintų – nė vieno. Ir kas galėjo pagalvoti, kad išsiruošus šapalauti, kai vanduo nėra drumstas ir jau pakankamai vėsus, prireiks tų nelemtų egzotinių spalvų.
Draugas patraukia keletą kilometrų upe aukštyn, o aš dar bandau laimę vakar pasiteisinusioje žūklavietėje prie nusvirusio medžio. Bandau iš prigriebtus salačiui apgauti skirtus masalus: sidabro taškeliais tviskantį guminuką, mažą vartiklę ir kitus, bet rezultatas tas pats. Keista, kad net nedideli šapalai absoliučiai niekuo nesidomi. Kituose Nemuno ruožuose palei sraunumoje kyšančius akmenis mestelėtą smulkią sukriukę kaipmat svertų sprindinis šapalų vaikas. O čia mirtina nekiba. Toks įspūdis, kad šios žuvys kažkur pasitraukusios.
Nieko kito nebelieka, kaip tik pėdinti toliau ir pasikliauti fortūna. Deja, ji man šiandien šykšti: srovėje padovanoja tik porą nebent katino pusryčiams tinkančių ešeriukų.
Traukiu toliau. Negaliu nepastebėti puikių gamtos vaizdų, o taip pat ir prie vandens nemažai išmintų takų. Reiškia, jog čia pakankamai dažnai lankosi meškeriotojai. O juk visuomet įsivaizdavau, kad šioje Nemuno atkarpoje žveją retai besutiksi. Nors, kaip nekeista, nesutikau nė vieno.
O štai ir Martynas išlenda iš už krūmo. Pasidalijam įspūdžiais. Tiksliau, aš klausausi pasakojimo, kaip kolega ištraukė keletą kilograminių lydekų. „Turbūt radai kokią įlankėlę?“ – lyg žinodamas klausiu. „Ne, pakliuvo prie akmenų srovėje, lyg kokie šapalai.“ Ir, aišku, ant tų tigrinėmis spalvomis dažytų voblerių...
To man per daug – pykstu pats ant savęs, kodėl pasirinkau netinkamus masalus. Staiga, besiknaisiodamas striukės kišenėje, aptinku nuo kažin kada užsilikusį salotinį guminuką. Jei jau šapalai tokius ožius rodo, gal bent pavyktų dantytąją sugundyti? Nors mano įranga ne tam skirta, bet išeities nėra.
Susirandu iš pažiūros tinkamą vietą: palei statų krantą gilokas duburys, kuriame savo vandenis tingiai gena upė. Tiesiog jaučiu, kad čia turi tūnoti nemenka žuvis. Pirmas metimas, antras, trečias – nieko. Vos tik pradedu galvoti, kad klydau, ranka pajunta stiprų timptelėjimą į gelmę. Kertu, porą trūktelėjimų, ir valas atlaisvėja... Po perkūnais, net 15 cm ilgio plonas volframinis pavadėlis negelbėjo – valas kaip peiliu nurėžtas aukščiau tvirtinimo vietos.
Saulė jau gerokai pakilusi, vadinasi, geriausias metas žūklei praėjo. Nors draugas, man matant, ištraukia dar vieną nedidelę lydeką. Užkibo ant riperio šlykščiai rožine nugarėle...
Pakuojamės daiktus ir traukiame link namų. Na, ir kas, kad nieko įspūdingo nepagavome – išbandėme naujas vietas ir šiaip puikiai praleidome laiką. O aš galų gale patikėjau, jog net skaidriame vandenyje ryškūs masalai kai kada būna kibūs.
Spėkite, kokiais viliokliais kitais kartais daugiausiai gaudžiau. Taip, būtent salotiniais. Ir manote, kad jie buvo gerokai pranašesni? Anaiptol, netgi sakyčiau, jog klasikinis pilkos spalvos su juoda derinys atnešė kur kas daugiau laimikių. Čia aš kalbu apie voblerius ir guminukus, nes kibiausios blizgės irgi buvo nei labai blizgios, nei emale išmargintos.
O kitas išvadas pasidarykite patys.
Nerijus Rimkūnas
