Bridkelnės Snowbee Ranger Bootfoot

Spiningaudamas vandens augalais apaugusiuose upių, ežerų ar tvenkinių plotuose susiduri su dviprasmiška situacija, kuomet tenka pasirinkti tinkamus masalus. Masyvūs viliokliai, tarkim, vartiklės, pjautinės blizgės, pasunkintos sukriukės, kai kurie skęstantys vobleriai, guminukai su atitinkamo svorio galvakabliais mažiau išsimuša iš ritmo, „nepameta“ savo žaidimo, jei ant kabliuko užsikabina koks žolės stiebelis ar nedidelis dumblių kuokštas.

Šaltame ir drumstame vandenyje besimaitinantys šapalai į smulkesnius kąsnelius nelabai tekreipia dėmesį. Tai, be abejonės, didelė spiningautojų paguoda, kadangi galima naudoti nebūtinai tik nedidelio užmetimo svorio spiningus, tinka ir universalesni, su kuriais gali gundyti lydekas, sterkus ar kitas stambesnes plėšrūnes.

Pirmoje šio straipsnio dalyje nagrinėjau variantus, kuomet salačiai akivaizdžiai vaiko savo aukas arba galimai irgi pakankamai aktyviai maitinasi, bet mes to nematome. Jeigu imtume lyginti abu minėtus salačių medžioklės atvejus, pamatytume vieną esminį skirtumą. Tuomet, kai plėšrūnai atakuoja mailių „mušdami“, jie ilgai nesiveja pro šalį traukiamo masalo. Griebia, kada vilioklis praskrieja pro pat nosį ir, galbūt, paplaukia paskui jį kelis metrus.

Nors apie braidymo batus jau užsiminiau praeitoje straipsnio dalyje, bet vėl grįžkime prie bridbačių ir pažiūrėkime į juos kitu rakursu, nes teisingas braidymo batų dydžio parinkimas yra vienas svarbiausių dalykų, kad neopreninės membraninių bridkelnių kojinės tarnautų kuo ilgiau ir nebūtų pažeidžiamos.

Turbūt nereikia net aiškinti, jog visos bridkelnių siūlės turėtų būti klijuotos, o geriausiai dar ir papildomai sustiprintos. Kad bridkelnės atlaikytų ne vieną sezoną, jos privalo išlaikyti sandarumą (pasidžiaukit kelnes, po galais! O geriausiai – balkone, gryname ore, bet ne ant saulės), nes užsilikusi drėgmė negrįžtamai naikina vidinį komfortą. Beje, prakaitas sūrus, tad po kelių žvejybų išsiplaukite ir kelnių vidų, kadangi ilgainiui jos ims dvokti ožiu, membranos užsikiš.

Nemiga – sena mano draugė. Veikiausiai nustebsite, kad ją taip pavadinau, nes ilgesnį laiką nemiegojus organizmas nusilpsta fiziškai, žmogus tampa tarsi „guminis“, smegenų veikla susilpnėja, nervų sistema išsiderina, reakcija tampa prislopinta, o kiekvienas pašalinis garsas, kurio, esant normaliai būklei net nepajustum, erzina iki pamišimo. Įvairios gerinančios miegą žolelės, dabar taip reklamuojami papildai ir netgi „rimti“ vaistai gal ir atitolina nemigą, tačiau su visam neišvaro – anksčiau ar vėliau ji grįžta, jeigu užkoduota tavo genuose.

Kuomet kalendoriuje sausis, nors išties jis nelabai panašus į žiemos mėnesį, galbūt kai kuriuos skaitytojus glumina, kad tiek daug pasakoju apie spiningavimą šilčiausiu metų laikotarpiu. Bet tam yra elementari priežastis – juk sakiau, kad šis straipsnis skirtas tiems, kurie tik pradeda spiningauti arba žvejoja su spiningu pripuolamai.

Dauguma spiningautojų mano, kad žūklė paviršiniais masalais rezultatyvi tik šiltuoju metų laiku. Beje, kalbu apie bet kurių plėšriųjų žuvų gaudymą, nors šis straipsnis labiausiai akcentuotas į lydekų žūklę, o jos, žvejų akimis, ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, tačiau veikiau prie dugno besimaitinančios grobuonės.

Kada antroje rudens pusėje nusibosta spiningauti Nemune ir Neryje, važiuoju prie mažesnių upių, deduosi kuprinę ant pečių ir pasileidžiu pakrantės takučiu...

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.