Seliava

Seliava (Coregonus albula) yra lašišinių (Salmonidae) šeimos žuvis, bet priklausi kitai, nei mums įprastos lašiažuvės genčiai – sykams (Coregonus).

Seliava gyvena ir veisiasi Europos giliuose ir šaltuose ežeruose, kai kuriose šaltavandenėse upėse, tačiau jų yra ir Suomių bei Botnijos įlankose. Galima sakyti, kad tai yra šiaurės vakarų Europos žuvis, kadangi seliavų gausiausiai randama Skandinavijoje, Danijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Škotijoje, Rusijos dideliuose Europos šiaurinėje dalyje esančiuose ežeruose (Čudo, Onegos, Ladogos ir kt.), bet toliau 69° š. p. nesutinkama. Skirtinguose regionuose yra randamos skirtingos seliavos formos, visos jos sėslios, išskyrus minėtų jūros įlankų formą, kuri priskiriama prie praeivių žuvų.

Lietuvos ežeruose seliava gyvena nuo paskutinio ledynmečio, ežeruose, kur yra ir nuo to laikotarpio likusių reliktinių vėžiagyvių (jie sudaro dalį seliavų raciono), mūsiškė seliava išskiriama į atskirą formą (Coregonus albula typica). Įveista ir keliuose šalies ežeruose, kur anksčiau negyveno. Deja, dėl ežerų eutrofizacijos, klimato kaitos seliavoms tinkamų vandenų mažėja.

Lietuvos vandenyse seliavos išauga iki 35 cm dydžio, pasiekia maksimalų 250 g svorį, gyvena maždaug 10 – 11 m. Bet yra ir gerokai stambesnių seliavų, kurių masė būna iki 1 kg. Tai – Ladogos seliava arba ripusas, bandyta jas veisti ir mūsų krašte.

Subręsta seliavos 2 – 3 m. amžiaus, kai pasiekia maždaug 13 – 15 cm dydį. Neršia šios žuvys lapkričio – gruodžio mėn. ant smėlėto dugno, kur gausu gyvų dreisenų ar šių moliukų kiaukutų. Nerštas vyksta seklumose, kur yra vos 1,5 – 3,0 m gylio, tačiau esant vėjuotiems orams seliavos gali ikrus leisti ir 10 – 15 m gelmėje. Nerštui palanki temperatūra – 4 – 5 °C. Vislumas – 0,8 – 20 tūkst ikrelių.

Seliavos minta zooplanktonu, bet vėliau pradeda maitintis ir zoobentosu. Plaukioja labai giliai, ypač šiltuoju metų periodu. Kai metų laikas vėsesnis, seliavos pakyla ir į vidurinius vandens sluoksnius. Seliavoms tinkami (gilūs, šalti, didesnio ploto) ežerai mūsų ichtiologų išskiriami netgi į atskirą tipą ir vadinami seliaviniais.

Seliavos dažniausiai žvejojamos nuo ledo. Jų žūklė labai specifinė, kadangi gaudoma dideliuose gyliuose arba ties duobėmis viduriniuose vandens sluoksniuose, tačiau naudojami ploni valai, subtilios sistemėles, masalas – itin smulkūs natūralios kilmės masaliukai, tokie, kaip mažos uodo trūklio lervos, smulkutės musės lervos. Panašiu principu galima žvejoti ir iš valties, tam naudojamos žieminės meškerėlės arba į jas panaši įranga. Seliavų žūklėje itin pravartus echolotas, kuris bet kuriuo metų laiku padeda surasti šių žuvų būrius.