Valas pintas Lucky John Vanrex X8 Fluo Green 125m

Gerai įvaldęs tvičingą spiningautojas sėkmingai žvejos bet kuriuo metų laiku. Tačiau antroji rudens pusė paprastai šio žūklės būdo fanams yra neabejotinai dosniausia laimikiais. Kalbu, suprantama, apie stambias lydekas, kurioms siūlomi ir atitinkamų gabaritų masalai.

Lietuvoje žiema neretai iki Naujųjų metų nepajėgi uždengti visų vandens telkinių ledu, o žvejoti norisi. Tada imi spiningą ir eini spiningauti arba sėdi į valtį ir velkiauji. Šalta, be abejo, tačiau kai žuvys kimba to nejauti. O kad jos labiau domėtųsi masalais, galima panaudoti vieną sistemėlę, kuri vienodai gerai tiks abiem žūklės būdams, beje, ji perspektyvi šiuo metų laiku.

Spiningaujant vėgėles tiek guminukais, tiek ant galvakablių užmautomis žuvelėmis kažkokių ypatingų įrankių nereikia. Viskas čia paprasta – pasirenki įrangą pagal užmetimo svorį ir, suprantama, atsižvelgdamas į tai, kad teks žvejoti naktį, orientuotis kaip ir vėgėlei – ne akimis, bet kitais savo jutiminiais organais.

Pintas valas turi vieną svarbią savybę – kadangi jis visiškai neeleastingas, tai puikiai tinka pakirsti sterką, turintį „titnaginius“ žiobtus, nuo kurių kiek atšipęs kabliukas gali atšokti.

Diskutuodami apie valo storį spiningautojai dažniausiai akcentuoja faktą, kad tokio ar kitokio diametro valas išlaiko atitinkamą svorį, taip pat įtakoja masalo užmetimą. Rečiau užsimenama, kad, tarkim, storas valas (bet ir tai dažniausiai pavadėlis) prastai veikia kai kurių dirbtinių masalų darbą. Apie valo storio įtaką vilioklių plūdrumui paprastai tylima arba toks dalykas nesureikšminamas. O be reikalo, kadangi tai gali turėti net labai didelę įtaką kibimui.

Pavasarinei lydekų žūklei sekliuose vandenyse reikalingi ir specifiniai masalai. Upių ir ežerų, tvenkinių seklūs užutėkiai tokiu metų laikų jau ima apželti augmenija, tad geriausiai būtų ten naudoti lengvas sukriukes, negiliai neriančius voblerius ar neužsikabinančias vartikles.

Kai kurie žūklautojai dar ir dabar skeptiškai vertina nemaskuojančiomis spalvomis dažytus pintus valus, galvodami, jog tam tikrų atspalvių gijos yra niekam tikusios, nes baido žuvis arba turi tik labai siauras panaudojimo galimybes. Taip pat kartais galima perskaityti reklamose arba gamintojų kataloguose, kad kai kurie pinti valai yra mažai matomi vandenyje. Turiu ir aš savo nuomonę šiuo klausimu...

Įsivaizduokite, kokį nors dažnai žvejų lankomą ežeriuką, tvenkinį netoli Vilniaus, Kauno ar Šiaulių. Yra ten lydekų, tačiau jos tiek prisižiūrėjusios voblerių, guminukų ir blizgių, kad vargu ar ryšis praverti gerklę net tada, kai masalas praplauks trišakiais kliudydamas plėšrūnės nosį. Vėlus ruduo, skaidrus ir šaltas vanduo, todėl lydeka kyla į medžioklę, kai būna išties alkana, o potenciali auka jai nekelia jokių abejonių.

Ruduo – toks metų laikas, kada jo pradžioje žvejai džiaugiasi gerais laimikiais, o baigiantis rudeniui tik dūsauja: nekimba... Na, gal ne visos žuvys, nes lydekas galima sėkmingai spiningauti iki užšals vandens telkiniai, tik reikia žinoti, kur tų plėšrūnių ieškoti ir kokį masalą pasiūlyti.