Valas pintas Lucky John Vanrex X4 BBS Moss Green 125m

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Ar gali lydeka išgyventi ten, kur jokių kitų žuvų nėra? Sakau, kad gali. Vargu ar ji pasieks bent vidutinį savo dydį, tačiau iki 2,0–3,0 kg gal ir užaugs. Bet tai labai jau reti, tiesiog išimtiniai atvejai.

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.

Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.

Dauguma spininginių masalų savo išvaizda primena žuveles. Kai kurie, pavyzdžiui, vobleriai, riperiai yra itin panašūs į plėšrūnių aukas, kartais jie netgi spalvinami taip, kad galima suprasti, kokios rūšies žuvį jie imituoja. Įdomiausia, kad šių vilioklių tarpe rastume... lydekų imitacijų. Gana keista, nejau kokios nors plėšrūnės ryja lydekas?

Išmokiusiu mane velkiauti „krikštatėviu“, nedvejodamas įvardyčiau Gintarą Nauckūną. Bet ne tik su Gintaru teko taip žuvauti, ir ne vien iš jo sėmiausi šio žūklės būdo gudrybių. Vienas geresnių Kauno velkiautojų ir žvejų apskritai yra Ričardas Naudžius.

Ši lydeka ryžtingai stvėrė neutralaus plūdrumo Lucky John Basara modelį siauroje, bet palyginti gilioje protakoje tarp dviejų vandens augalų juostų.

Įsibėgėjus vasarai būna dienų ar net savaičių, kuomet upėse lydekos tarsi išnyksta, nes retai vandenyje išvysi šias grobuones besivaikančias smulkias žuveles. Paprastai taip nutinka tuomet, kada nusistovi itin giedri ir vėjuoti orai. Tiesa, tuomet vėjas, kas būdinga būtent šiems metams, paprastai pučia iš rytų ir šiaurės, o tai reiškia, kad daugumoje mūsų upių pasroviui...

Galit pykti, moterys, galit ne, bet mes – vyrai, vis tiek esame kitokie. Turiu omenyje ne anatominius skirtumus, nes čia ir taip aišku. Kalbu apie charakterio ypatumus ir požiūrį į gyvenimą.

Šiame rašinyje tęsiu Konstantino Gemskio pamintijimus apie cikadas. Nors spiningavimą tokiu metų laiku riboja kai kurių plėšrūnių gaudymo draudimai, tačiau, kaip pamatysite iš straipsnio, cikados tinka net ir žiobrių žūklei. O juk šios žuvys tuoj, tuoj pradės kilti iš jūros į mūsų upių aukštupius...

Pintas valas turi vieną svarbią savybę – kadangi jis visiškai neeleastingas, tai puikiai tinka pakirsti sterką, turintį „titnaginius“ žiobtus, nuo kurių kiek atšipęs kabliukas gali atšokti.

Įsivaizduokite, kokį nors dažnai žvejų lankomą ežeriuką, tvenkinį netoli Vilniaus, Kauno ar Šiaulių. Yra ten lydekų, tačiau jos tiek prisižiūrėjusios voblerių, guminukų ir blizgių, kad vargu ar ryšis praverti gerklę net tada, kai masalas praplauks trišakiais kliudydamas plėšrūnės nosį. Vėlus ruduo, skaidrus ir šaltas vanduo, todėl lydeka kyla į medžioklę, kai būna išties alkana, o potenciali auka jai nekelia jokių abejonių.

Nesu matęs statistikos, kokiais masalais mūsų spiningautojai gaudo dažniausiai. Bet įpusėjus rudeniui ir vėliau, net neabejoju, kad pagrindinė dalis žvejų plėšrūnes bando vilioti būtent guminukais. Aš nekalbu apie lašišų gaudytojus, čia būtų atskira kategorija žvejų, kurie silikoninių masalų beveik nenaudoja.