Valas pintas Daiwa J-Braid Grand X8 0.06mm 135m

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Ar gali lydeka išgyventi ten, kur jokių kitų žuvų nėra? Sakau, kad gali. Vargu ar ji pasieks bent vidutinį savo dydį, tačiau iki 2,0–3,0 kg gal ir užaugs. Bet tai labai jau reti, tiesiog išimtiniai atvejai.

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Tęsiu straipsnių ciklą apie naktinį rudeninį–žieminį spiningavimą. Šįsyk didžiausią dėmesį skirsiu valui ir pavadėliams. Nors apie tai esu rašęs ne vieną sykį, bet dabar mano mintys veikiausiai bus šiek tiek kitokios. Ką turiu omenyje, suprasite perskaitę.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Parašęs straipsnių ciklą apie šapalų spiningavimą vasarą, pamaniau, kad mano darbas nėra padarytas iki galo, kadangi rašiniuose pernelyg mažai dėmesio skyriau žvejo įrangai, aprangos, apavo ir panašių dalykų nė neminėjau, nors jie žūklėje yra ne mažiau svarbūs.

Aš nuolat kartoju, kad nėra masalų, kurie skirti konkrečiai žuvų rūšiai, nes vilioklių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiu spiningavimo būdu žvejosi. Panašiai vertinu ir spiningus. Visgi šiame straipsnių cikle yra nuoroda „vobleriai“, o tai jau gana svarbus akcentas.

Šiame rašinyje tęsiu Konstantino Gemskio pamintijimus apie cikadas. Nors spiningavimą tokiu metų laiku riboja kai kurių plėšrūnių gaudymo draudimai, tačiau, kaip pamatysite iš straipsnio, cikados tinka net ir žiobrių žūklei. O juk šios žuvys tuoj, tuoj pradės kilti iš jūros į mūsų upių aukštupius...

Pavasarinei lydekų žūklei sekliuose vandenyse reikalingi ir specifiniai masalai. Upių ir ežerų, tvenkinių seklūs užutėkiai tokiu metų laikų jau ima apželti augmenija, tad geriausiai būtų ten naudoti lengvas sukriukes, negiliai neriančius voblerius ar neužsikabinančias vartikles.

Nesu matęs statistikos, kokiais masalais mūsų spiningautojai gaudo dažniausiai. Bet įpusėjus rudeniui ir vėliau, net neabejoju, kad pagrindinė dalis žvejų plėšrūnes bando vilioti būtent guminukais. Aš nekalbu apie lašišų gaudytojus, čia būtų atskira kategorija žvejų, kurie silikoninių masalų beveik nenaudoja.