Valas Salmo Grand Ice Magic 30m

Nors poledinės žūklės sezonas neilgas, tačiau savaip žavus ir viliojantis. Netgi pats įrangos pasiruošimas turi savo aurą. Ilgi ir niūrūs vakarai, praleisti meistraujant, nors šiek tiek nuramina mintis, kurios vis sukasi apie pirmąjį ledą, dar šiek tiek braškantį, bet itin dosnų.

Kaip jau minėjau įvadiniame straipsnyje, avižėlių kibumą įtakoja begalė išorinių veiksnių. Taip pat ne ką mažiau svarbūs ir jo duomenys, t. y. svoris, forma ir panašiai. Bet dabar bandysiu susikoncentruoti tik ties avižėlių spalvomis.

Didelių kuojų gaudymas iš po ledo yra ir didelis malonumas, jau vien todėl, kad stambi kuoja pakankamai stipri žuvis net šaltame vandenyje. Smulkias žvejoti irgi smagu, bet tas smagumas tarsi lazda su dviem galais – mažylės nučiulpia masalą arba „baksi“ per bemasalinę avižėlę, kerti, kerti ir vis nepakerti. Didelės kuojos ilgiau lauki, bet jei jau ji griebė vilioklį, tai vargu ar išspjaus...

Kadangi esu maksimalistas, manau, kad paskaitę mano pirmąjį straipsnį apie aukšlių gaudymą iš po ledo, Lietuvoje atsirado kokie penki šimtai norinčių sužvejoti šias žuvis. Na, gal padidinau – tebūnie penkiasdešimt. Nors gal tik kokie penki, bet vis – šis tas. Tad pratęsiu šią temą...

Žieminė žūklė daugeliui meškeriotojų visų pirma asocijuojasi su ešerių gaudymu. Toks požiūris teisingas, neneigsiu, tačiau, jei paimtume bendrą statistiką, vargu ar kuojų pas mus pagaunama mažiau. Bet kokiu atveju tai būtų ta žuvis, kurią galima drąsiai statyti į vieną gretą su ešeriu žūklaujant žiemą.

Įdomūs sutvėrimai tos žuvys. Tiek metų žvejoji, rodos, žinai apie jas viską, bet po kiekvienos naujos žūklės vėl nusprendi, jog povandeninio pasaulio gyventojų paslaptys dar tikrai iki galo neįmintos ir ar kas nors kada nors jas pagaliau atskleis. Manyčiau, kad ne. Na ir kas, jog mes patys protingiausi planetos gyvūnai visur visada ieškantys loginio ryšio mus supančioje gamtoje. Mūsų nuomone žuvys tėra žemesnė gyvybės forma savo elgseną grindžianti instinktais, kurių pagrindiniai – maitintis ir daugintis. Tik kažkodėl užmirštam dar vieną – išlikti. Išgyventi bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, ar jos kistų kas valandą, ar tai būtų totali pasaulinio masto katastrofa.

Žiemą ateina toks metas, kuomet žuvys po ledu tarsi pasiekia savo pasyvumo apogėjų. Jei ešeriai dar retsykiais bando judinti sargelį, tai karpinės žvynuotosios visiškai atsisako tai daryti. Išgręži kelias dešimtis ekečių, nukulniuoji ledu bala žino kokį atstumą, o visas laimikis – porelė ešeriukų ir, suprantama, tuzinas niekada nemiegančių pūgžlių. Apie karšius nė nesvajok. Bet kurgi plakiai, kuojos?

Viename savo straipsnių išsamiai aprašęs, kur ir kaip žiemą galima rasti stambių karšių, dabar pabandysiu nupasakoti, kaip tas dideles žuvis suvilioti.