Valas Preston Accu Power 0.11mm 1,18kg

Veikiausiai šis straipsnis yra pavėluotas, nes nuo gegužės vidurio prasideda draudimas gaudyti žiobrius. Kita vertus, šios žuvys atplauks pas mus ir kitąmet, o tai, kas užrašyta, niekur nedings. Yra dar kelios dienos jų žvejybai ir šįmet, tad jeigu paskubėsite...

Nemažai žvejų gerą karpinių žuvų kibimą sieja su pavasariu. Tiesos tame yra, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirmasis pavasario trečdalis paprastai nebūna itin dosnus laimikiais, sakyčiau, veikiau nutinka priešingai. Ypač tai juntama žuvaujant didesniuose stovinčiuose vandens telkiniuose.

Užlietose pievose vanduo dažniausiai būna skaidrus, čia negilu, tad atsargūs lynai gana greitai pastebi ant kranto stovintį meškeriotoją, juo labiau saulėtą dieną, kada jų kibimas geriausias. Todėl pavasarinei žūklei labiau tinka ilgesni match tipo ir nedidelio užmetimo svorio teleskopiniai, ne patys ilgiausi boloniniai meškerykočiai. Nors ir siūlau boloninius, bet, kaip vėliau pamatysite, meškerių rankose laikyti nereikės.

Dauguma plūdininkų vengia meškerioti stiprioje tėkmėje. Nors žodis „vengia“ čia galbūt nėra pats tinkamiausias, veikiau reikėtų sakyti, kad jie paprasčiausiai nemoka žuvauti su plūdine įranga, kur upės vanduo bėga greitai arba greičiau nei vidutiniškai. Ypač, jei tose vietose yra dar ir nemažas gylis.

Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Straipsnio tęsinį apie Neries žiobrius turbūt vertėtų rašyti esamuoju laiku, nes tai nutiko vakar, t. y. penktadienį. Šią savaitės dieną, nors veikiau jau popiet, meškeriotojai apskritai gana dažnai žvejoja. Dėl to penktadienių ir nemėgstu – patinka žuvauti ten arba tada, kai aplink nėra kitų meškeriotojų, net nesvarbu, kokiu žūklės būdu žuvis begaudau.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Tęsiu pasakojimą apie rudeninę ešerių žūklę guminukais. Minėjau, kad rudens pradžioje dažniausiai spiningauju stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau rudeniui persiritus į antrą pusę, žvilgsnis vis labiau krypsta upių link...

Rugpjūtį ir rugsėjį Nemune plūdine sėkmingai meškeriojau kuojas, plakius, karšius bei šapalus. Spalio pradžioje po staigaus orų atšalimo staiga viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis – lig tol buvusi puiki žūklavietė staiga tapo visiškai tuščia.

Kuo labiau įsibėgėja vasara, tuo labiau kai kurie mūsų vandens telkiniai apželia vandens augalais. Ir tai tampa didelę problema meškeriotojams, kurie nori juose pažvejoti. O juk nedideliame ežere, karjere, tvenkinyje ar senvagėje tokiu metų laiku galima tikėtis puikaus laimikio – karosai, lynai, kai kur ir karšiai visai neprastai jaučiasi tuose džiunglėmis tapusiuose vandenyse.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Kai turiu laisvesnių dienų, pasitaiko, jog per parą einu žvejoti ir du kartus. Kad būtų smagiau – laimę bandau skirtingais žūklės būdais. Ir taip nutinka ne taip jau retai.

Visada geriausiai rašyti straipsnius kitą dieną po žūklės. Vykusi toji žvejyba ar ne, bet rašiniai tuomet gaunasi išsamiausi ir nesumeluoti, kadangi praėjus kuriam laikui ir gerai išsimiegojęs gali įvertinti viską realiai, o ne pagautas vis dar neatlėgusios žvejybinės „bangos“, pasverti tai, kuo žadi pasidalinti su skaitytoju.

Kuo prasčiau kimba žuvys, tuo subtilesnę įrangą, mažesnius masalus, naudoja žvejai norėdami pasiekti bent jau minimalių rezultatų. Ir tai liečia spiningautojus, dugnininkus, plūdininkus, žodžiu, gaudančius praktiškai visais mums žinomais žūklės būdais. Kita vertus, toks „nusiploninimas“ ir „nusismulkinimas“ turi du esminius minusus – kitąsyk neįmanoma ištraukti stambesnės žuvies arba didesniame gylyje, stipresnėje tėkmėje sudėtinga pasiūlyti jai masalą. O jei pasielgtume atvirkščiai?

Viena pirmųjų žuvų, kuri pradžiugina plūdininką ar dugnine gaudantį meškeriotoją ankstyvą pavasarį, yra kuoja. Šios žvynuotosios – lyg kokie atviro vandens sezono pranašai, kurie vos nutirpus ledui ima godžiai maitintis.