Valas Balzer Platinum Royal Match-Feeder 200m

Dubysa yra viena gražiausių mūsų upių, juk ne veltui apie jos slėnius ir sraunumas rašė Maironis. Tačiau žvejai neretai upes vertina kitu aspektu – kiek galima čia pagauti žuvų. Ar Dubysa žuvinga? Sunku pasakyti, man regis, priklauso kokias žvynuotąsias bandysi šioje upėje gaudyti.

Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Turiu omenyje apskritai viską, ypač globalius dalykus, tarkim, politinę ir ekonominę situaciją pasaulyje, klimatą ir panašiai. Apie politiką ir ekonomiką patylėsiu, ne mano kompetencijoje tai nagrinėti, o ir žvejams (manau, bet kuriam žmogui) toji suirutė įgriso iki gyvo kaulo, visi trokšta ramybės bei pastovumo. Kai kurie jau nieko nebenori girdėti nei matyti, todėl bando gelbėtis išlikdami abejingi bet kokiems naujiems įvykiams – kas bus, tas bus, vis tiek nieko nepakeisiu...

Lynus mes įpratę vadinti šilumamėgėmis žuvimis. Iš tiesų juk taip ir yra – auksašoniams patinka sulės įšildyti vandenys, jie nėra jautrūs deguonies trūkumui, tad puikiai jaučiasi vandenžolėmis apžėlusiuose dumblynuose, kuriuos kitos žvynuotosios neretai aplenkia iš tolo. Bet kiekviena žuvų rūšis kuo nors nepanaši į kitas ir turi savitą ekologinę nišą.

Kuomet upėje žvejoji daug metų, ją išmoksti „skaityti“ kaip atverstą knygą. Pasakiau gal labai banaliai, bet taip iš tiesų ir yra. „Ežeriniam“ meškeriotojui srūvantis vanduo, jei jis nemato iškilusių akmenų, žolynų ar nuo kranto neįžvelgia visiškai seklių dugno vietų, yra vienodas – tiesiog teka...

Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Laukti žvejui atplaukiančių iš Baltijos pirmųjų žiobrių Neryje yra tikras kantrybės išbandymas. Kituose Nemuno intakuose, jau nekalbant apie Dauguvos baseino upes, jie seniai kimba kuo puikiausiai, tačiau Neryje – dar ne. Ir tam yra svari priežastis – nuo jūros iki šios upės žiobriai turi sukarti didžiausią kelią.

Kada prasideda karšių žūklė pavasarį Nemuno žemupyje (pačioje upėje bei jos atšakose), priklauso nuo oro ir vandens temperatūros. Vienais metais pavasaris vėluoja, todėl ir žuvys pradeda kibti vėliau, kitais – jau kovo pradžioje galima puikiai pažvejoti. Galimas dalykas, jog karšiai pradeda gerai čiupti masalus ir dar anksčiau, bet jų niekas tada dar negaudo.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Vėgėlės, kurios sveria po 2,0–2,5 kg, šiais laikais laikomos jau stambiomis. Dažniausiai pagaunamos dvigubai smulkesnės, labai retai pasitaiko po 3 kg ar daugiau. Tai jau tikrai rekordiniai egzemplioriai migrantai, kažkaip sugebėję kažkada išvengti tinklų bei žvejų mėgėjų kabliukų.

Įvadiniame rašinyje daugmaž nupasakojau apie Nemuno vietas, kurios tarsi nėra niekuo ypatingos – tai senos, apgriuvusios ir mažai pastebimos dambos. Bet čia žuvų gausu visą vasarą, jų nemažai gali būti net ir antroje rudens pusėje.

Nesuklysiu tvirtindamas, kad nemaža dalis mūsų meškeriotojų dar ligi šiol gana šnairai žiūri į boloninę ir žvejodami su plūde įranga mieliau renkasi populiarią tolimojo užmetimo match meškerę. Kiekvieno teisė rinktis įrangą, su kuria jam žuvauti patogiau, visgi norėčiau plačiau apžvelgti boloninės privalumus ir patarti, į ką reikėtų atsižvelgti perkant tokio tipo meškerę.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Ankstyvas rytas. Virš ežerėlio kabo tiršto rūko debesis, medžių lapai net blizga nuo rasos. Ežero vanduo toks ramus, kad smulkiausio mailiaus prisilietimas prie jo paviršiaus persiduoda raibuliukais...

Bent vienos žuvies kiekiu mūsų žvejai niekada nesiskundžia. Kalbu apie karosus, kurių Lietuvos vandens telkiniuose privisę devynios galybės. Paradoksalu, tačiau karosus gaudančių nėra tiek jau daug, jei lyginsime, kiek turime šalyje meškeriotojų ir kiek pas mus yra šių žvynuotųjų. Suprantama, kad turiu omenyje rimtus žvejus.

Šiais laikais kalbėti apie ešerių meškeriojimą natūraliais masalais būtų savotiška nuodėmė. Juk juos gali pagauti siūlydamas įvairius dirbtinius masalus, šie plėšrūnai yra itin populiarus žūklės objektas tarp spiningaujančių vobleriais, silikoniniais masalais, sukriukėmis, mini blizgutėmis ir panašiai. O jei dar pridėsime pastaruoju metu vėl atgimstantį mikrodžigavimą, tai šį straipsnį turėtume tiesiog ignoruoti.